Penktadienio, lapkričio 3 d., rytą popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Mišioms už per pastaruosius dvylika mėnesių nuo praėjusių metų Vėlinių visame pasaulyje mirusius Bažnyčios ganytojus: popiežių emeritą Benediktą XVI, 6 kardinolus ir 147 vyskupus.
Mišių Evangelijoje buvo skaitomas šv. Luko pasakojimas apie Najino našlės sūnaus prikėlimą iš numirusiųjų. Pasak Pranciškaus, šis Jėzaus stebuklas mums kalba apie du dalykus – begalinį Dievo gailestingumą ir mūsų nuolankumą, su kurio turime Dievo gailestingumą priimti.
Jėzus, jo mokiniai ir juos lydėjusi didelė žmonių minia priartėjo prie Najino miesto vartų. Ir kaip tik tuo pačiu metu pro vartus iš miesto išeina kita eisena – į kapus palydimas miręs jaunuolis, našlės vienturtis sūnus. Evangelistas pabrėžia, kad Jėzui pagailo sūnaus netekusios moters, kad tai susigraudino Jėzaus širdis.
Popiežius Pranciškus priminė, kad Benediktas XVI, kurį prisimename kartu su per pastaruosius metus mirusiais kardinolais ir vyskupais, savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est rašė, kad visa Jėzaus veiklos programa buvo „matyti širdimi“. Šis popiežius ne kartą yra sakęs, kad tikėjimas pirmiausia yra ne idėja, kurią reikia suprasti, ar moralė, kurią reikia perimti, bet Asmuo, kurį reikia sutikti. Tai Jėzus Kristus, kurio širdis stipriai plaka dėl mūsų, kuris gailestingu žvilgsniu žiūri į mūsų kančias.
Popiežius sakė, kad Jėzaus gailestingumas yra konkretus. Jis nepamokslauja apie mirtį, bet sako moteriai: „Neverk!“ (Lk 7, 13). Argi verkti yra blogai? Ne. Juk iš Evangelijos žinome, kad ir Jėzus verkė. Jėzus jai sako „Neverk!“, nes su Viešpačiu ašaros netrunka amžinai, verksmas turi pabaigą.
Su Viešpačiu ašaros netrunka amžinai, verksmas turi pabaigą.
Pranciškus taip pat atkreipė dėmesį, kad, skirtingai negu kitais kartais, Jėzus padarė stebuklą neklausdamas apie motinos tikėjimą. Jam pakako vien to, kad jo sutiktieji buvo našlė ir našlaitis, kurie, pasak Biblijos, kartu su svetimšaliais, yra labiausiai pažeidžiami žmonės, negalintys pasikliauti niekuo, išskyrus Dievą. Todėl jie yra patys artimiausi ir brangiausi Viešpačiui. Tai, savo ruožtu, reiškia, kad ir mes negalime būti artimi ir brangūs Dievui, jei nepaisome tų, kurie yra jam artimiausi. Žvelgdami į juos, mes galime pasimokyti labai svarbaus dalyko – nuolankumo.
Našlaitis ir našlė iš tiesų yra nuolankiausi iš nuolankiųjų. Būtent šie turintieji vargdienio dvasią mums atskleidžia mažumą, kuris labai patinka Viešpačiui, rodo kelią, vedantį į dangų. Dievas artimas nuolankiems žmonėms, kurie pasitiki juo, o ne savimi ir savo planais. Dar daugiau, Dievas myli nuolankumą, nes jis pats yra nuolankus. Dievas ne tik nuolankus, bet jis pats yra nuolankumas.
Popiežius Pranciškus priminė pirmuosius žodžius, kuriuos tuoj po išrinkimo apie save pasakė Benediktas XVI: „Nuolankus Viešpaties vynuogyno darbininkas“. Visi krikščionys, o ypač popiežius, kardinolai ir vyskupai, yra pašaukti būti nuolankiais darbininkais – tarnauti, o ne kad jiems būtų tarnaujama.
„Broliai, seserys, melskime Dievą gailestingo žvilgsnio ir nuolankios širdies, – sakė popiežius, baigdama homiliją. – Nepavarkime to prašyti, nes būtent gailestingumo ir nuolankumo kelyje Viešpats dovanoja mums savo gyvybę, kuri nugali mirtį. Melskimės už šiandien atsimenamus mūsų brangius mirusius brolius. Jų širdys buvo gailestingos ir nuolankios, nes jų gyvenimo prasmė buvo Viešpats. Tegul jame jie randa amžinąją ramybę.“
