Taip pat ir šį trečiadienį nebuvo popiežiaus bendrosios audiencijos, tačiau buvo paskelbta jo katechezė. Pastarųjų kelių savaičių katechezes skyręs Evangelijose minimiems susitikimams su Jėzumi, perkeitusiems su juo susitikusiųjų gyvenimus, šį trečiadienį popiežius pradėjo naują ciklą, skirtą Jėzaus palyginimams.
Jėzaus palyginimai, sakoma popiežiaus katechezėje, – tai pasakojimai, kuriuose remiamasi iš žmonių gyvenimo paimtais pavyzdžiais, todėl ir mes nesunkiai galime juos pritaikyti savo gyvenimui. Jėzaus palyginimai mus provokuoja, reikalauja pritaikyti juos sau, atpažinti save Jėzaus papasakotoje istorijoje.
Palyginimams skirtą katechezių ciklą popiežius pradėjo nuo bene žinomiausio palyginimo apie tėvą ir du sūnus (Lk 15, 1–32). Į šį palyginimą sudėta visa Evangelijos esmė – Dievo gailestingumas.
Evangelistas Lukas pažymi, kad Jėzus šį palyginimą papasakojo fariziejams ir Rašto aiškintojams, kurie murmėjo, kad jis valgo kartu su nusidėjėliais. Todėl galima sakyti, kad šis palyginimas buvo skirtas visų pirma tiems, kurie yra pasiklydę, bet to nežino ir teisia kitus. Evangelija nori mums perduoti vilties žinią. Ji mums sako, jog, kad ir kaip būtume pasiklydę, Dievas visada mūsų laukia.
Mes galime būti pasiklydę kaip du šio palyginimo sūnūs: kaip jaunesnysis sūnus, pavargęs nuo ryšių su kitais, kurie, jo manymu, yra per daug reiklūs; kaip vyresnysis sūnus, kurio širdyje tvyro išdidumas ir apmaudas.
Meilė visada reikalauja įsipareigoti, sako Pranciškus. Kas myli, tas turi būti pasirengęs kai ko netekti, kad galėtų susitikti su kitu. Tačiau palyginimo jaunesnysis sūnus galvoja tik apie save. Iš tiesų yra daug žmonių, kuriems nepavyksta užmegzti ramių santykių su kitais, nes yra savanaudžiai. Jie nesupranta, kad žmogus bus tikrai laimingas, kai gyvens ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
Kas myli, tas turi būti pasirengęs kai ko netekti, kad galėtų susitikti su kitu.
Jaunesnysis sūnus, kaip ir mes visi, trokšta meilės, nori būti mylimas, tačiau jis nesupranta, kad meilė yra brangi dovana, su ja reikia elgtis atsargiai. Jis ją iššvaisto, jos nebrangina. Galiausiai jis tai supranta tik tada, kai jau nieko neturi. Pasak Pranciškaus, šioje situacijoje žmogui gresia pavojus prisirišti prie pirmo pasitaikiusio šeimininko, pasidaryti tarnu, pamiršti savo orumą. Iš tiesų jaunesnysis sūnus, pasiekęs dugną, galvoja, kad grįžęs į tėvo namus gaus bent trupinių.
Iš tokios klaidingos meilės vizijos mus gali išvaduoti tik tas, kuris mus tikrai myli. Būtent tai mes patiriame santykyje su Dievu. Popiežius paminėjo garsųjį Rembranto paveikslą, kuriame pavaizduotas sūnaus palaidūno sugrįžimas. Krinta į akis dvi detalės: jaunuolio galva nuskusta, kaip atgailautojo, tačiau ji taip pat atrodo kaip vaiko, nes šis sūnus, grįždamas pas tėvą, tarsi gimsta iš naujo. Kita dėmesį patraukianti detalė – tėvo rankos: viena vyro ranka, kita – moters, reiškiančios atleidžiančio apkabinimo jėgą ir švelnumą.
Vyresnysis sūnus yra labai panašus į tuos, kuriems Jėzus pasakoja šį palyginimą. Tai sūnus, kuris visada gyveno namuose su tėvu, tačiau buvo nuo jo nutolęs širdimi. Šis sūnus galbūt irgi norėjo palikti namus, bet to nepadarė iš baimės arba iš pareigos. Tačiau jei žmogus prisitaiko, slopindamas valią, jis pradeda savyje kaupti pyktį, kuris anksčiau ar vėliau pratrūksta. Paradoksalu, bet būtent šis tariamai ištikimas sūnus galiausiai rizikuoja būti labiausiai nutolęs nuo tėvo, nes jam svetimas tėvo džiaugsmas.
Tačiau Jėzus sako, kad tėvas išeina ir jo pasitikti. Jis jo nesmerkia. Tėvas tiesiog nori, kad sūnus pajustų jo meilę. Jis pakviečia jį į vidų ir palieka duris atviras. Tos durys lieka atviros ir mums. Iš tikrųjų tai ir yra vilties priežastis: mes žinome, kad Tėvas mūsų laukia, mato mus iš tolo ir visada palieka duris atviras.
„Brangūs broliai ir seserys, paklauskime savęs, kuris brolis mes esame, ir prašykime malonės, kad rastume kelią į namus, pas mylintį Tėvą.“
