Dar vienas trečiadienis be popiežiaus bendrosios audiencijos, tačiau panašiai kaip ir pastarosiomis savaitėmis, buvo paskelbtas katechezės tekstas. Prieš mėnesį pradėtame Pranciškaus katechezių cikle kalbama apie Naujajame Testamente aprašytus susitikimus su Jėzumi. Šį kartą Pranciškus komentuoja evangelisto Morkaus perteiktą Jėzaus pokalbį su turtingu jaunuoliu (Mk 10, 17–22).
Popiežiaus katechezėje visų pirma atkreiptas dėmesys, kad evangelistas nemini su Jėzumi susitikusio jaunuolio vardo, o tik vadina jį „vienu žmogumi“. Šis žmogus visą gyvenimą stengiasi laikytis įsakymų, bet, nepaisant to, nesuranda gyvenimo prasmės. Jis jos ieško, tačiau tai, ką suranda, jo netenkina. Pasak Pranciškaus, šis jausmas nesvetimas ir mums: mes norime būti laimingi, norime, kad išsipildytų mūsų širdies troškimai.
Jėzui einant keliu, šis vaikinas pribėga prie jo, puola ant kelių ir klausia: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Popiežius atkreipia dėmesį į šio žmogaus pavartotus veiksmažodžius „daryti“ ir „laimėti“. Jis mano, kad amžinasis gyvenimas – tai kažkas, ką galima įgyti skrupulingai laikantis taisyklių.
Nors šis jaunuolis pateikia Jėzui savo puikų gyvenimo aprašymą, Jėzus, kaip visada, nesiriboja išore, bet žvelgia į žmogaus vidų. Evangelistas Morkus kaip tik ir sako, kad Jėzus „pažvelgė“ ir ne tik šiaip pažvelgė, bet pažvelgė „meiliai“. Jėzus myli kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Jėzus kiekvienam dovanoja savo meilę neatlyginamai, nesivadovaudamas žmonėms būdinga nuopelnų logika. Tikroji meilė visada dovanojama neatlyginamai. Tai galioja ir mūsų tarpusavio santykiams: jei norime užsitarnauti meilę ar kokiu nors būdu įgyti, tokia logika grindžiami santykiai nepadarys mūsų tikrai laimingais.
Jėzus pasiūlė šiam žmogui pakeisti savo gyvenimo būdą ir santykį su Dievu. Jėzus mato, kad jam, kaip ir kiekvienam iš mūsų, kai ko trūksta. Mūsų širdis kažko trokšta, dėl kažko nerami ir tik meilė gali ją nuraminti. Savo trokštančios širdies nenuraminsime mėgindami įgyti kitų pripažinimą, dėmesį, pagarbą. Priešingai – turime išsižadėti visko, kas mus slegia prie žemės. Turime ne imti ir kaupti, bet duoti kitiems, dalytis.
Jėzus pasiūlė šiam jaunam žmogui būdą, kaip nebūti vienišam, tačiau jaunuolis nepriėmė pasiūlymo, nepriėmė Jėzaus kvietimo juo sekti, nesugebėjo atsikratyti gyvenimo balasto ir dėl to liko vienas. Panašiai atsitinka ir su mumis – gyvename individualizmo ir įsivaizduojamo savarankiškumo kultūroje, jausdamiesi vis mažiau laimingi.
„Seserys ir broliai, patikėkime Jėzaus Širdžiai visus liūdinčius ir neapsisprendusius, kad jie pajustų mylintį Viešpaties žvilgsnį“, – šiuo prašymu užbaigiama popiežiaus Pranciškaus katechezė.
