Atsivertimų ir į visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia priimamų žmonių skaičius toliau atsiduria tiek katalikiškos, tiek bendrosios žiniasklaidos dėmesio centre. Šv. Kotrynos Sienietės instituto įkūrėja Sherry Weddell (Šeri Vedel) atidžiai seka šiuos pranešimus, dalijasi ir renka tiesioginius liudijimus per savo „Facebook“ grupę „Forming Intentional Disciples“ („Sąmoningų Kristaus mokinių formavimas“).
2012 metais išleistos knygos „Forming Intentional Disciples: The Path to Knowing and Following Jesus“ (2022 m. papildytos ir išplėstos laidos) autorė yra pasišventusi padėti parapijoms – pagrindinei tikinčiųjų ugdymo vietai pasauliečiams katalikams. Panašiai kaip kunigų seminarijose ar vienuolijų noviciatuose, ji nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio visame pasaulyje siūlo „Called and Gifted“ („Pašaukti ir apdovanoti“) charizmų atpažinimo programą.
Atsakydama į „Aleteia“ klausimus, S. Weddell paaiškino, kad duomenys apie naujus katalikus gaunami iš atskirų vyskupijų, o jie labai skiriasi priklausomai nuo šalies. „Mes nežinome, koks yra pasaulinis modelis kiekvienoje vyskupijoje, nes ne visos vyskupijos siekia arba turi galimybių tiksliai sekti ir kaupti šiuos duomenis“, – sakė ji ir pridūrė, kad kasmetinės Vatikano ataskaitos grindžiamos apytikriais vietos dvasininkų vertinimais, o ne tikslia statistika.
Vis dėlto, pripažindama, kad „vilčių teikiantys skaičiai“ yra „labai džiuginantys“, ji pažymėjo, kad jie ypač išsiskiria po to, kai dėl COVID-19 pandemijos sumažėjo dalyvavimas Mišiose ir naujų krikštų bei priėmimų skaičius. Dėl šios priežasties apie juos plačiai pranešama.
Nuo 2024 metų apie reikšmingą augimą pranešta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Australijoje ir kitur, tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, panašaus augimo nepastebėta.
Kintantys modeliai
S. Weddell pateikė ir daugiau duomenų. „Suaugusiųjų, priimamų į Bažnyčią per krikštą ar priėmimą Jungtinėse Amerikos Valstijose po Vatikano II Susirinkimo, skaičius pasiekė aukščiausią tašką 1999 metais – 172 tūkst. (pagal CARA duomenis), o vėliau 2000-aisiais pradėjo lėtai, bet nuosekliai mažėti. Žinoma, COVID-19 dirbtinai sumažino šiuos skaičius, nes viešos Mišios buvo sustabdytos nuo vienerių iki trejų metų, priklausomai nuo vyskupijos ir šalies.“
„Žemiausias taškas buvo 2020 metais, kai suaugusiųjų, įstojančių į Bažnyčią, skaičius nukrito iki mažiausio užfiksuoto lygio – 70 796. Naujausi turimi duomenys iš 2024 metų rodo 92 tūkst. suaugusiųjų krikštų ir priėmimų – tai 8,8 proc. (10 779) daugiau nei 2023 metais.“
Ji taip pat pabrėžė, kad vienas iš iššūkių suprasti, „kas iš tikrųjų vyksta“, yra tai, jog iki 2000 metų suaugusiųjų (nuo 18 metų) krikštai visada buvo skaičiuojami atskirai nuo kūdikių ir vaikų. „Todėl buvo galima lyginti tarpusavyje palyginamus duomenis“, – paaiškino ji.
„Po pandemijos atnaujinus viešas Mišias, pastebėtas reikšmingas kūdikių (iki 7 metų) krikštų skaičiaus sumažėjimas ir vyresnių vaikų (8–17 metų) krikštų padidėjimas“, – sakė Weddell.
„Po pandemijos atnaujinus viešas Mišias, pastebėtas reikšmingas kūdikių (iki 7 metų) krikštų skaičiaus sumažėjimas ir vyresnių vaikų (8–17 metų) krikštų padidėjimas“, – sakė ji.
Kai kurios vyskupijos, anot jos, pradėjo jungti suaugusiųjų ir vyresnių vaikų krikštų bei priėmimų kategorijas, todėl tampa neįmanoma prasmingai palyginti dabartinių duomenų su laikotarpiu prieš pandemiją.
Pasak S. Weddell, nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar jauni suaugusieji sudaro daugumą naujų katalikų, nes duomenys nėra renkami vienodai. Todėl dabartiniai pranešimai, nors ir viltingi, išlieka pavienių liudijimų pobūdžio.
Pokyčių stebėjimas per liudijimus
Vis dėlto pranešimai egzistuoja, net jei jie grindžiami pavieniais liudijimais. Pasak S. Weddell, tiksliai nustatyti atsivertimų priežastis yra sudėtinga. Tam reikėtų itin sudėtingų, daug darbo ir didelių išteklių reikalaujančių tyrimų, apimančių dešimtis tūkstančių žmonių, kurių istorijos ir motyvai labai skirtųsi.
Ji priminė 2000 metų JAV vyskupų tyrimą apie katechumenato procesą (RCIA, dabar OCIA). Tyrimas parodė, kad 88 proc. jaunų suaugusiųjų į Bažnyčią įstojo dėl santuokos ar šeimos, o 12 proc. – dėl asmeninės dvasinės paieškos.
Pasak jos, šis metodas galėtų būti taikomas ir šiandien, tačiau tiksliai nustatyti, kokios konkrečios dvasinės paieškos skatina atsivertimą, būtų gerokai sudėtingiau.
„Manau, kad tarp jaunų suaugusiųjų daugėja tų, kurie į Bažnyčią ateina dėl asmeninės dvasinės paieškos, ypač todėl, kad katalikiškų santuokų skaičius smarkiai sumažėjo“, – sakė ji.
Ji taip pat pažymėjo, kad vis didesnę reikšmę įgyjančios asmeninės dvasinės paieškos gali keisti kai kurių parapijų dvasinę kultūrą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įėjimas į Katalikų Bažnyčią dėl asmeninės dvasinės kelionės, anot jos, labai skiriasi nuo religinės tapatybės keitimo pirmiausia dėl sužadėtinio ar šeimos spaudimo.
S. Weddell pateikė ir pavyzdžių iš praktikos. Viena katechumenato vadovė JAV pietuose pasakojo, kad visi daugiau nei 40 jaunų suaugusiųjų, kurie per Velykas įstojo į Bažnyčią, tai padarė dėl asmeninės dvasinės paieškos. Dauguma jų buvo kilę iš evangelikų aplinkos.
Ji taip pat papasakojo apie vyresnio amžiaus vyrą, kuris ruošiasi įstoti į Bažnyčią per Velykas. Jis teigė, kad su juo kalbėjo Jėzus. Šis žmogus neseniai susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis ir pradėjo kitaip suvokti savo mirtingumą.
Ne tik krikštas, bet ir tikėjimo ugdymas
Pasak S. Weddell, svarbiausias klausimas yra, kaip praktikuojantys katalikai gali padėti naujai į Bažnyčią priimtiems žmonėms. „Tradiciškai visas dėmesys skiriamas pasirengimui prieš priėmimą, tačiau vėliau nauji katalikai dažnai lieka be tolimesnės pagalbos“, – sakė ji.
Ji pabrėžė, kad tikėjimo ugdymas turi būti tęstinis procesas tiek prieš priėmimą į Bažnyčią, tiek po jo. Idealiu atveju naujus tikinčiuosius turėtų lydėti parengti tikėjimo palydėtojai, padedantys jiems tvirtėti tikėjime bent pirmaisiais metais. „Vien tik įtraukti į parapijos veiklą nepakanka“, – teigė ji.
Ji taip pat priminė Ananijo pavyzdį iš Apaštalų darbų – jis buvo tas, kuriam Jėzus pavedė palydėti Paulių po jo atsivertimo.
Kai kurie tikintieji pažymi, kad katechumenate daug dėmesio skiriama tikėjimo pažinimui, bet mažiau – tikėjimo praktikavimui. Pasak S. Weddell, apie tai reikia kalbėti jau nuo pat pradžių.
Ji taip pat pasiūlė praktinius sprendimus: asmeninius liudijimus, mažų grupių susitikimus, mentorystę ir dvasinį palydėjimą.
Remdamasi savo pačios patirtimi, ji sakė, kad prireikė ketverių metų, kol viduje pradėjo save laikyti katalike. „Jei nebūčiau buvusi Kristaus mokinė prieš įstodama į Bažnyčią, tikriausiai būčiau pasitraukusi jau pirmaisiais metais“, – sakė ji.
Šv. Kotrynos Sienietės institutas taip pat sukūrė specialias paramos grupes katalikams, kuriems reikia didesnio palaikymo tikėjime; pasak jos, tai labai padėjo daugeliui žmonių.
