Ilgai laukto sprendimo metu popiežius Leonas XIV trečiadienį paskyrė keturis naujus Romos vyskupijos pagalbinius vyskupus.
Popiežius savo naujaisiais pagalbininkais paskyrė keturis Romos parapijų klebonus, galbūt taip užbaigdamas audringą laikotarpį savo vyskupijoje, prasidėjusį 2024 m., kai popiežius Pranciškus per kiek daugiau nei metus atleido šešis pagalbinius vyskupus ir panaikino vieną iš penkių vyskupijos pastoracinių sektorių.
Nuo pat išrinkimo Leonas XIV veikė atsargiai, siekdamas atkurti savo vyskupijos dvasininkų pasitikėjimą, kuris ankstesnio pontifikato metu daugeliui buvo susvyravęs santykiuose su popiežiumi Pranciškumi.
Trečiadienį popiežius paskyrė kun. Stefano Sparapani (Stefaną Sparapanį), kun. Andrea Carlevale (Andreą Karlevalį), kun. Alessandro Zenobbi (Alesandrą Dzenobį) ir kun. Marco Valenti (Marką Valentį), visus Romos vyskupijos kunigus, pagalbiniais vyskupais.
Kiekvienas naujasis vyskupas vadovaus vienam iš Romos vyskupijos pastoracinių sektorių. Sparapani paskirtas Šiaurės sektoriaus vikaru, Zenobbi – Vakarų sektoriaus, Carlevale – Pietų sektoriaus, o Valenti – Rytų sektoriaus vikaru. Du iš jų – Sparapani ir Zenobbi – savo sektoriams jau vadovavo iki paskyrimo vyskupais.
Romos vyskupija suskirstyta į penkis pastoracinius sektorius: Šiaurės, Rytų, Pietų, Vakarų ir Istorinio centro. Istorinio centro sektorius, apimantis didžiąją teritorijos dalį aplink Šv. Petro baziliką, buvo panaikintas popiežiaus Pranciškaus 2024 m. spalį, tačiau po metų popiežius Leonas XIV jį atkūrė. Tai darydamas dabartinis popiežius teigė, kad Pranciškaus reformos „motyvai, prielaidos ir svarstymai“ „lieka nepakitę“, tačiau centrinis sektorius pasižymi „specifiškumu, bet ir homogeniškumu“, kuris pateisina jo egzistavimą.
Kiekvienam vyskupijos sektoriui tradiciškai vadovauja pagalbinis vyskupas. Toks modelis buvo patvirtintas 2023 m. apaštališkojoje konstitucijoje „In Ecclesiarum Communionem“. Tačiau popiežius Pranciškus daugelį pagalbinių vyskupų paskyrė kitur, todėl nuo 2024 m. trims iš penkių sektorių vadovavo kunigai, kurie nebuvo vyskupai.
Sparapani gimė 1956 m., kunigu Romos vyskupijoje įšventintas 1991 m. 1991–2010 m. jis tarnavo Korvialės rajone – iš pradžių vikaru, vėliau klebonu. Korvialė – viena skurdžiausių Romos vietovių, kamuojama benamystės, nelegalaus būsto ir narkomanijos. Nuo 2010 m. jis yra Šv. Bazilijaus parapijos klebonas – viename pavojingiausių Romos rajonų, plačiai žinomame kaip vienas didžiausių narkotikų platinimo centrų Italijoje.
Vienas Romos kunigas JAV portalui „The Pillar“ sakė, kad Sparapani yra „kunigas, nuoširdžiai atsidavęs stokojantiems ir kartu tvirtos doktrinos“. 2020 m. interviu laikraščiui „L’Osservatore Romano“ Sparapani sakė: „Pagarbą pelniau tiesiog neteisdamas žmonių. Aš įeinu į kiekvieno namus; neprašau šventumo pažymėjimo. Aš smerkiu nuodėmę, bet neteisiu nusidėjėlio.“ Straipsnyje taip pat pažymima, kad mažiausiai keturi buvę jo parapijiečiai tapo kunigais. Be to, Sparapani eina prestižinės Romos kunigų seminarijos „Almo Collegio Capranica“ dvasios tėvo pareigas.
2020 m. interviu laikraščiui „L’Osservatore Romano“ Sparapani sakė: „Pagarbą pelniau tiesiog neteisdamas žmonių. Aš įeinu į kiekvieno namus; neprašau šventumo pažymėjimo. Aš smerkiu nuodėmę, bet neteisiu nusidėjėlio.“
Zenobbi gimė Romoje 1969 m., kunigu įšventintas 1996 m. Manoma, kad jis artimas Romos kardinolui vikarui Baldo Reinai (Baldui Reinai). 1996–2008 m. Zenobbi buvo Šv. Polikarpo parapijos vikaras, o 2008 m. tapo jos klebonu. Nuo 2017 m. jis yra Šv. Liucijos parapijos Balduinos rajone klebonas.
Carlevale gimė Romoje 1971 m., kunigu įšventintas 1998 m. Jis tarnavo parapijų vikaru, vėliau dirbo Popiežiškojoje Romos didžiojoje seminarijoje, o iki paskyrimo buvo Santa Maria di Loreto klebonas.
Pastaraisiais metais Romos vyskupija taip pat susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais. Vietos žiniasklaida pranešė, kad kai kurie Vikariato valdomi objektai buvo nuomojami už mažesnę nei rinkos kainą.
Valenti kilęs iš Kantalupos in Sabina miesto, tačiau 1986 m. buvo įšventintas kunigu Romos vyskupijoje. Jis yra įgijęs meno istorijos laipsnį Romos universitete „La Sapienza“ ir dažnai rašo apie Romos bažnyčias žiniasklaidai bei akademiniams leidiniams.
Be naujai paskirtų vyskupų, Romoje tarnauja dar trys pagalbiniai vyskupai: vyskupas Renato Tarantelli (Renatas Tarantelis), kardinolas vikaras Baldo Reina (Baldas Reina) ir vyskupas Michele Di Tolve (Mikelė Di Tolvė). Tarantelli spartus kilimas Romos vikariate sukėlė nemažai klausimų. 2018 m., būdamas 40 metų, jis buvo įšventintas kunigu, o 2024 m. tapo vyskupu – praėjus vos vieneriais metais daugiau nei kanonų teisėje nustatytas minimalus laikotarpis tarp kunigo ir vyskupo šventimų.
Popiežiaus Pranciškaus santykiai su Romos dvasininkija pontifikato pabaigoje tapo įtempti, ypač po to, kai buvo atleista dauguma pagalbinių vyskupų ir panaikintas Istorinio centro sektorius. Pastaraisiais metais Romos vyskupija taip pat susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais.
Vietos žiniasklaida pranešė, kad kai kurie vikariato valdomi objektai buvo nuomojami už mažesnę nei rinkos kainą. Pavyzdžiui, Bramantės kluatrą (it. Chiostro del Bramante) – renesansinį pastatą, naudojamą meno parodoms – vyskupija buvo išnuomojusi už gerokai mažesnę nei galimą rinkos kainą. 2022 m. ataskaitoje nurodyta, kad už šį objektą būtų galima gauti iki 1,2 mln. eurų per metus, tačiau tuo metu buvo gaunama apie 373 tūkst. eurų.
