Šiandien kalbiname Mindaugo ir Kristinos Pikūnų šeimą, santuokoje gyvenančią 15 metų. Augina dvi bendras atžalas – Lėją ir Timotiejų. Kalbina Marius Kundrotas.
Kokie bendri požiūriai ir bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?
Mindaugas: Akivaizdžiausias dalykas – tai tikėjimas. Išpažįstame bendrą tikėjimą. Tad vertybinis atskaitos taškas yra bendras: abiem rūpi Dievo valia. Abiem rūpi gyventi su Dievu. Ir dar – tarnystė: daug į ką mūsų šeimoje žiūrima per tarnystės prizmę.
Žinoma, esame labai skirtingi. Bet kas mus vienija dar ir požiūris. Matome save švietėjiškoje veikloje, Kristina daugiau per psichologinę prizmę, aš – per Bibliją, per koučingą.
Kristina: Kai mąstau apie tai, kas mus jungia ir padeda išlikti stipriai porai, stipriai šeimai, apie tai, kas mums padėjo vienam su kitu susirišti, įsimylėti vienam kitą, paskui – išlaikyti ir ir puoselėti meilę, tai, matau, kad didžiausią įtaką mums padarė supratimas, jog meilei reikės pastangų, kad pojūtį, jog esi mylimas, turime vienas kitam susikurti. Tai ne savaime ateinantys dalykai. Mes praktikuojame meilę, praktikuojame meilės darbus.
Antras svarbus dalykas – mes panašiai žiūrime į vaikų auklėjimą. Skiriame daug laiko pokalbiams su vaikais, laikui su vaikais.
Jeigu sakome, kad šeima – pirmoje vietoje, aš ir iš Mindaugo, nepaisant viso jo užimtumo, irgi visada jaučiu tai, kad šeimos laikas pas mus yra sutartas laikas, ir jis yra šventas laikas. Laikas su vaikais yra šventas, mudviejų laikas yra šventas. Kaip ir laikas su Dievu. Kaip matau – gyvename šventame laike
Mindaugas, panašiai, kaip aš, galvoja, kad svarbu yra padėti vaikams gerai jaustis, kalbėtis su jais, atliepti jų jausmus, girdėti jų poreikius. Dėl to mes neturime tarpusavio pykčių ar nesutarimų. Poros išgyvena labai didelius sunkumus, kai abu poroje skirtingai žiūri ar į vaikų auklėjimą, ar kiek vieni, ar kiti dalykai svarbūs.
Žinoma, mes irgi turime skirtumų. Man svarbiau palaikyti santykius su mokytojais, pasidomėti plečiamu akiračiu, šeimos kultūriniu gyvenimu rūpinuosi aš. Mindaugui svarbesni kiti dalykai. Mes turime savo sričių, kuriose kiekvienas esame ekspertais, tad atiduodame vienas kitam tą ekspertiškumą ir pasitikime vienas kitu tame.
Man svarbiau palaikyti santykius su mokytojais, pasidomėti plečiamu akiračiu, šeimos kultūriniu gyvenimu rūpinuosi aš. Mindaugui svarbesni kiti dalykai.
Ir dar mus labai riša humoro jausmas. Aš kartais nesuprantu Mindaugo humoro. Bet. Bet iš tiesų mes suprantame, jog juoktis yra gerai ir, ir kad yra laikas pajuokavimams ir net pakvailiojimams, ir kad per tai mes nuleidžiame garą ir susikaupusį susierzinimą, nuovargį ar kažkokias įtampas. Žiūrėdami juokingus vaizdelius, komedijas, kurias turime mėgstamas su Mindaugu, tiesiog pajuokaudami ir kvailiodami mes iškart atsiduriame vienas kito glėbyje, nepaisant visiškai skirtingų mūsų temperamentų ir charakterių.
Dar mus labai stipriai sujungia bendradarbiavimo vertybė. Mes su Mindaugu išpažįstame bendradarbiavimą, siekdami bendradarbiauti, vaikus auklėti bendradarbiavimo dvasia. Ir tai labai stipri vertybė. Tada nėra taip, kad šeimoje vienas kuris nors būtų labai pavargęs, nes mes esame labai bendradarbiaujanti pora ir aš už tai Mindaugui dėkinga.
Užsiminėte, kad tarpusavyje esate labai skirtingi. Tai kokie tie jūsų savitumai?
Mindaugas: Kristina – choleriško temperamento. Ji greitai užsidega. Paskui – pamiršta. Greitai atleidžia. Jeigu įskaudina mane, aš tai priimu jautriau. Ji skuba, kažką daro, man reikia ilgiau. Man reikia pasišnekėti, o jai, jeigu viskas aišku, tai šnekėtis ir nereikia. Kristina labai naši. Aš ją palaiminau, kad namus tvarkytų.
Aš, kaip melancholiško būdo, vieną kampą tvarkau visą dieną. Kristina jau visus namus būna susitvarkiusi.
Kristina: Mes turime labai skirtingą požiūrį į pinigus. Aš išreiškiu meilę leisdama pinigus ir dovanodama žmonėms dovanas. Žinoma, ir rūpindamasi pasimatymo laiku ar laisvalaikiu, kultūriniais dalykais, man negaila. O Mindaugo tipas toks, kad jis – taupus, kaupia, nori turėti atsargų. Tad mes, kaip pora, išgyvenome nemažai iššūkių, kol sugebėjome priimti viens kitą, suprasti ir nekaltinti viens kito, dėl savo skirtumų.
Mindaugas: Dar ir mokomės.
Kristina: Taip, bet iš esmės didžiausi akmenys jau peršokti. Mums reikėjo suprasti, kad nei vienas, nei kitas nesame geresnis, tiesiog esame skirtingi.
Užsiminėte, kad Jums vertybė yra humoras. Tai gal galėtumėte prisiminti kokią trumpą, pačią juokingiausią istoriją savo šeimos gyvenime?
Mindaugas: Vienas iš sunkesnių klausimų…
Kristina: Aš tai prisiminiau, papasakosiu. Mes turime šeimoje tokią tradiciją. Devintą valandą jau yra ramybės metas. Vaikai jau savo lovose. Jau visos ceremonijos, pokalbiai, malda ir dienos aptarimai yra pasibaigę, ir vaikai savo lovose, ir, žinoma, mes kaip pora. Mes labai laukiame to ramybės laiko, kada vaikai jau eina miegoti. Tada mes turime laiką viens kitam.
Bet štai, mes jau susėdę savo kambaryje ar savo lovoje sugulę. Laukiame, ar vaikai miega, ar nemiega. Kaip žinoti, ar jie jau įmigę, ar neįmigę? Tai Mindaugas tyliai paklausia: tai gal važiuojame į Makdonaldą arba einame čipsų valgyti? Nei mes čipsų turime, nei važiuosime į tą Makdonaldą. Bet iš karto aišku, ar vaikai miega, ar ne, nes jeigu jie nemiega, tai išgirsta. Kad ir kaip tyliai pašnibždėtumei tą čipsų ar Makdonaldo pavadinimą.
Mindaugas: Na, man neateina į galvą konkretus dalykas. Aš tiktai apie tą humorą. Sveikos organizacijos požymis yra tai, kad galima juokauti netgi sudėtingose situacijose, žmonės nesijaučia per daug įsitempę. Galbūt net jeigu situacija nėra iš maloniausių. Galbūt tai aš vertinu kaip sveikatą. Tai vienas iš sveikų santykių požymių.
Kristina: Dukra kažkada netyčia pasakė, kad norėtų miegoti kartu su manimi, o Mindaugas sako: bet supranti, mes irgi norime vienas su kitu laiką praleisti. Ji sako: bet jums taip nedaug laiko liko su mumis, ir aš paliksiu namus, dar dveji metai – ir viskas. Kai mes pradėjome skaičiuoti – daugiau dar tų metų, ne dveji, bet taip užstrigome, kad dabar vis, kaip ir pajuokaudami, naudojame tą: dar dveji metai, ir viskas. Kai aš prašau jos ką nors padaryti, o ji sako, mama, aš jau tau kažkuo padėjau. Tada sakau: na, supranti, dar dveji metai ir viskas. Nebeturėsi progos man padėti.
Kokie didžiausi išbandymai Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?
Mindaugas: Galbūt didžiausi išbandymai yra lūkesčiai. Kaip mes žiūrime į gyvenimą ir ko iš gyvenimo tikimės. Tarkim, Kristinos lūkestis galbūt yra vienoks. Aš esu labiau prisitaikantis. Sugebu susikurti man prieinamą aplinką ir bet kokioje situacijoje. Žinai, gal sėdėčiau ant pelenų krūvos ir man būtų gerai, bet Kristinai galbūt norėtųsi tą situaciją pakeisti, ir kai nėra galimybės tos situacijos keisti, tada atsiranda įtampa. Pirmiausia, jai vidinių įtampų, o tada tos įtampos persikelia ir man.
Aš, pavyzdžiui, kaip vyras, noriu, kad moteris būtų patenkinta, rami. Bet matau, pavyzdžiui, kaip Kristei sunku. Tai galbūt tie lūkesčiai – auklėjimo pasekmė. Bet ir mūsų būdo, kaip mes skirtingi ir kaip mes suprantame gyvenimą, koks jis turėtų būti.
Kristina: O štai aš gal iškelčiau pokalbius. Vyrai nei mokinti, nei pratinti kalbėtis apie jausmus, ar išvis pamiršę jausti. Dabar berniukai ir ir paaugliai jau kitaip auginami, bet, vyresnės kartos vyrai… Na, o man reikia pokalbių, kaip aš jaučiuosi. Aš matau, kad Mindaugui nelengva yra atliepti mano jausmus, o man irgi yra nelengva suprasti ir matyti tai, kaip jam sunku, kad jam daug mažiau reikėtų pokalbių. Sako: tai jau pasikalbėjome. Nieko aš ten nesijaučiau pasikalbėjusi. Bet tuo įtikinti Mindaugą nelengva.
Mindaugas: Aš gal net nesakyčiau, kad apie jausmus. Aš manau, kad reikia kalbėti apie jausmus. Bet gal man yra sunku. Žinai, kai tu, pavyzdžiui, apie jausmus kalbi, man labai sunku yra nepriimti asmeniškai, nepasidaryti atsakingu už tavo jausmus.
Kristina: Gal buvo iššūkis suprasti, kad aš, kai dalinuosi savo nemaloniais jausmais, aš už juos ir būsiu atsakinga. Aš juos ir išgyvensiu. Bet va Mindaugui buvo sunku neprisiimti atsakomybės už mano jausmus. Jis nuolat jausdavosi atsakingas, norėdavo tai pakeisti, duoti man patarimų, kaip tai išspręsti. Tuomet gimdavo pykčiai, nes aš ne to noriu pokalbiuose, ne patarimų, o užuojautos, atliepimo, supratimo. Ne kad už mane spręstų.
Mindaugas: Na, kurgi tau nereikia…
O kokie didžiausi palaiminimai, kuriuos gaunate savo šeimoje?
Mindaugas: Aš sakyčiau, kad vieni iš palaiminimų, vat, su mūsų vaikais, aš džiaugiuosi, kad jiems patinka su mumis būti. Tai galbūt čia viena palaima, nors mes kovojame su telefonais ir kompiuteriniais žaidimais, bet mes tikrai nejaučiame atskirties, ar kad paaugliai labai toltų nuo mūsų. Tai kainuoja daug įdėtos meilės ir laiko, bet labai daug duoda. Nesusikalbėjimo, didelių pykčių retai pasitaiko mūsų namuose. Tai manau, kad čia yra palaima. Kažkaip sutariame, mokomės, stengiamės.
Kita palaima – kad Kristina mato prasmę veikloje. Galbūt labai daug ir nusivylimo, nes pasaulyje labai daug paviršutiniškumo, bet manau, kad čia ir yra, kas mus labai vienija, ir tai, kas yra palaima.
Man tai pagrindinė palaima yra meilės jausmas.
Kristina: Nepasakei pogrindinės palaimos. Man tai pagrindinė palaima yra meilės jausmas. Aš jaučiuosi mylima, ir aš galiu išreikšti meilę tau ir tu priimi mano meilę. Nepriekaištauji dėl būdų, kuriais aš tą meilę moku parodyti, lyg jie tau ir tinka. Manau, tai yra didžiausia palaima. Tas laikas kartu leidžiamas, kaip sakei. Aš dar įvardinčiau priėmimo jausmą. Aš šeimoje ir santykiuose su Mindaugu jaučiuosi priimta. Priimama tokia, kokia esu, ir mylima tokia, kokia esu. Tai man atrodo labai didelė palaima.
O kaip suderinate darbą su šeima?
Mindaugas: Mano darbas yra toks, kad, ačiū Dievui, savo laiką galiu tvarkytis taip, kaip man patogiau. Tai faktiškai mums net konflikto nėra. Vaikai beveik net nebūna vieni, kad savarankiškai gyventų patys. Aišku, tai nereiškia, kad mes užgožiame, mes viską už juos padarome. Bet aš džiaugiuosi, kad turiu tokį darbą. Tokią veiklą, kur galiu su vaikais prisitaikyti prie jų dienotvarkės, nėra taip, kad reiktų „tempti“ tą statistiką, kad per savaitę tėvai su vaikais praleidžia septynias minutes.
Aišku, rutina kartais vagia tą laiką, bet mes skiriame jo, kad užtektų ir apie vienas kitą pakalbėti, apie veiklą pakalbėti, ir Bibliją paskaityti, pasimelsti. Skiriame, kad būtų valanda vakare, tiesiog mūsų buvimas kartu.
Kristina: Mano darbas irgi toks: aš vadovauju savo nevyriausybinei organizacijai. Mūsų darbas toks: mes turime patys susigalvoti darbo sau ir paskui patys susigalvoti, iš kur pinigų gauti geriems darbams padaryti ir dar iš to užsidirbti. Kaip dar iš to išlaikyti save? Tai yra sunku, bet pats esi savo laiko šeimininkas. Visiškai gali derinti jį prie mažų ar augančių vaikų poreikių.
Tad pavyzdžiui, rugsėjo pradžioje, kai vaikai į mokyklas pradeda eiti, pasilieki daugiau laiko sau, šeimai. Vaikai grįžta pietauti po pamokų, aš irgi pasidarau pietų pertrauką. Labai patogu. Aš vedu tėvystės įgūdžių grupes, su Mindaugu konsultuojame poras, ir vakarais dažnai būna veiklos. Bet mes tada prieš tai visą popietę pabūname su savo vaikais. Visą laiką stebime save, kad tarp darbo ir laiko šeimai būtų pusiausvyra. Jeigu prieš bendruomenės projektą reikia daugiau laiko skirti pasiruošimui, tarnystei, stengiamės tai daryti kartu su vaikais. O paskui ilsėtis kartu su vaikais. Smagiai ką nors nuveikti kartu. Ir leidžiame rinktis vaikams.
Mes susiplanuojame pasimatymus su vaikais. Ne visada pavyksta. Bet aš atsimenu… Artėjo Mindaugo gimtadienis, ir mūsų sūnus sako: nupirkime jam naują darbo kalendorių. Ir tada jis sako: žinai, aš pats į jį surašysiu kiekvieną savaitę, kada jam pasimatymas su manimi. Ir pamenu, jis pribėgęs vis žiūri, ar nepamiršo tėtis, neišbraukė…
Galime rasti tuos patogius sprendimus. Jų reikia tik ieškoti.
Tai va taip mes planuojame. Tiesiog galvojame, kada tą laiką sau ir su vaikais turėti. Vienais metais buvau Mindaugui labai dėkinga. Jis sako: klausyk, jei tau reikia pabuvimo kartu, tai galime, nuvežę vaikus į mokyklą, prisėsti kavinukėje, išgerti kavos, pakalbėti vien su kitu. Arba einame pasivaikščioti šunį vedžiodami. Tai palaimingas laikas… Galime rasti tuos patogius sprendimus. Jų reikia tik ieškoti.
O kaip pavyksta suderinti šeimą su draugais?
Mindaugas: Man tai jokių problemų.
Kristina: Savaitės metu mes gyvename ritmu: darbai ir šeima, ar ne?
Mindaugas: Aš, pavyzdžiui, nesu toksai žmogus, kuriam reiktų būti su draugais, kokiuose tai vakarėliuose. Ypač kai į Biržus išvažiavau, tai ten kažkur tėvai, yra kažkokios tarnystės, kažkur kažkokios veiklos, tai kažkokio tokio poreikio neturiu. Galbūt vaikai jį daugiau jaučia, kad nori su draugais pabūti, bet juos užima visokie būreliai. Būna, kad važiuojame į baseiną, jie pasikviečia draugus. Kadangi mes vykdome su paaugliais įvairias veiklas, tai kompensuoja tą draugystės poreikį.
Galbūt Kristina daugiau turi tą tokį poreikį. Ji – ekstravertė. Jai daugiau reikia bendravimo, tai ji visokias kavos pertraukėles susiorganizuoja su draugėmis per Zoom.
Kristina: Kadangi visi žmonės užimti, tai taip. Bet mes turime labai gerą tradiciją. Mums šeštadienis yra laisva diena. Mes šeštadienį bendraujame. Važiuojame vieni pas kitus į svečius, kviečiamės į svečius, kažką veikiame. Tai va, mes šeštadienį pripildome.
Mindaugas: Taip, yra bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė. Čia tikras bendravimas vyksta.
Ar esate patenkinti dabartine politika šeimų atžvilgiu? Ar gal kažką keistumėte?
Kristina: Neramina sprendimas – tikiuosi, kad jis bus pakeistas – kad mažos privačios mokyklėlės negaus moksleivio krepšelio. Tai ir krikščioniškoms mokykloms, ir šiaip iniciatyvoms švietimo sistemoje atsirasti užkertamas kelias. Labai liūdna.
Norėtųsi, žinoma, kad paslaugos šeimoms, kurios yra užtikrintos, ir būtų suteikiamos. Tačiau mažesniuose regionuose mes matome, kaip tai yra tik popieriuje, ir specialistai, psichologai, logopedai, šeimos konferencija, išvis – daugybė paslaugų šeimoms yra popieriuje parašytos, o rajonuose arba nėra lėšų, arba nėra specialistų. Dar, aišku, švietimo sistema – norėtųsi didesnio pasitikėjimo tėvais, ir tas nepasitikėjimas liūdina.
Mindaugas: Na, mes, kaip šeima, nepatiriame jokios diskriminacijos, nei kažkokio spaudimo. Kultūra nėra tokia, kad žmonės ieškotų pagalbos.
Kristina: Ilgus metus socialines paslaugas gaudavo tik taip vadinamos socialinės rizikos šeimos, nors jau to stengiamasi atsikratyti politikoje. Tačiau per tuos dešimtmečius šeimos įprato, kad jos nieko negali gauti. Be to, tas požiūris, kad tu kažką turi gauti, lyg ir išmaldos prašyti… Jis dar labai gajus.
per tuos dešimtmečius šeimos įprato, kad jos nieko negali gauti.
Trūksta požiūrio, kad tai yra pagalba, kurią esi pats užsidirbęs per savo mokesčius, per savo dalyvavimą socialiniame ir visuomeniniame gyvenime, kad tai yra pagalba, nes valstybė nori, kad augintumei vaikus šeimoje, kad tu augintumei vaikus brandžiomis asmenybėmis ir kad valstybė nori, kad gimtų vaikai. Kad tauta nemirtų, kad tai – palaikymas, net ne pagalba, o palaikymas. Bet šeimos, kaip matau, labai vangiai tai priima. Neieško ir gėdijasi.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mieliau renkasi karjerą arba pramogas, negu šeimą?
Mindaugas: Na, kaip ir pasakei: jie renkasi tai, kas jiems mieliau. Mes su Kristina ir šeimas konsultuojame, ir priešsantuokines konsultacijas vedame. Iš tikrųjų žmonės dažnai nesirenka santykių, nes santykiai atrodo reikalaujantys daug darbo. Mieliau gyventi dėl savęs, ir aš nežinau, ar mes pasipriešinsime šitoms visuomenės tendencijoms. Anksčiau žmonės po vieną neišgyvendavo, jausdavo, kad reikia vaikų prisigimdyti, nes nėra socialinio aprūpinimo garantijų. Vaikai išlaikys.
Aš manau, kad tie, kas renkasi karjerą, gali viską suderinti. Ir karjerą, ir vaikų auklėjimą. Kol dar esi jaunas, visai kitaip galvoji. Bet kai pradedi augti, bręsti, senti, pradedi matyti santykius visai kitaip. Labai įdomi patirtis. Tu tampi Dievas savo vaikams ir tada pradedi žiūrėti į save visai kitaip, nes matai, kokį atgarsį tavo elgesys, arba tavo gyvenimo būdas turi vaikams.
Daugelis ir bėga iš šeimos, nes tai sunkus darbas. Iš vienos pusės, kad ir darbas su savimi, o dar santykiuose – suprasti kitą, atleisti… Kaip Biblija sako: meilė atleidžia, uždengia daug nuodėmių bei nemato daug nuodėmių, o tau norisi matyti, ir iš tikrųjų lengviau rinktis karjerą. Lengviau rinktis kažkokius tai gyvenimo malonumus. Bet yra paviršutiniški rezultatai ir yra giluminiai. Tai aš sakyčiau, kad šeima yra kaip arklas, kuris giliai kabina. Iš pradžių gali būti sunku, bet iš kitos pusės, tas sunkumas ir pripildo tą gyvenimą svaresniais dalykais.
Tai aš net nenoriu priešpriešinti. Vieni žmonės galbūt turi viengungystės dovaną, kiti mato save kitaip. Tai viskas čia gerai. Nenorėčiau nė vieno įstumti į šeimą. Bet galbūt man labiausiai skauda, kad žmonės labai greitai išsistumia iš šeimos. Oi, nepatiko arba nemoku. Čia tas ne taip pažiūrėjo, čia mums per sunku, ir mes bėgame, nes mes netinkame vienas kitam. Tapome labai silpni.
Kristina: O aš tai priminčiau, kad žmogus jaučiasi laimingas, kai yra mylimas, kai yra pastebėtas ir vertinamas. Ir čia visi tie apibrėžimai yra apie santykį. Ir saugumas atsiranda santykyje.
Kodėl žmogus bėga į pramogas ar į karjerą? Jis tiesiog nesijaučia laimingas santykyje. Bet aš norėčiau priminti ir padrąsinti, kad gali būti ir santykyje, kuris šiandien yra galbūt ne toks, kokio tu nori. Galima patirti ir užauginti jį, pagerinti. Tik reikia ieškoti būdų, ir tai tikrai atsipirks, nes ir karjera iš karto gi nepasidaro, pradedame nuo mažiausių dalykų ir statome, ir stengiamės.
Ir su pramogomis lygiai taip pat – negali iš karto nuvažiuoti, slidinėti nuo kalno, nuo raudonos trasos. Reikia pasimokyti varlynėlyje. Tai santykiuose – lygiai taip pat. Jeigu šiandien nesijaučiu mylimas, nesijaučiu saugus ar vertinamas, pastebėtas… Na, truputėlį paieškosiu, ką aš ir pats galiu kitam duoti. Ko man trūksta, kad aš taip jausčiausi, paieškosiu, kaip sustiprinti savo santykius. Aš už tai, bet kiekvienas žmogus renkasi pats.
Dėkoju.
