Ne vienas per ilgas Didžiosios savaitės ilgas pamaldas patiriame išsiblaškymą. Žinoma, su tuo tenka susidurti ir asmeniškai meldžiantis. Pavyzdžiui, ar reikia pradėti rožinio dešimtuką iš naujo, jei maldos metu išsiblaškome? Panašūs klausimai kyla daugeliui tikinčiųjų, siekiančių melstis „teisingai“. Tačiau dvasinė patirtis rodo, kad svarbiausia – ne tobula koncentracija, o ištikimybė maldai ir širdies nusiteikimas.
Pasitaiko krikščionių pradedančių maldą iš naujo tuomet, kai labai nori už ką nors pasimelsti ir nenori praleisti šios galimybės. Tai – gera priežastis, kylanti iš ramios ir dosnios širdies. Tačiau visai kas kita, kai noras pradėti iš naujo kyla dėl nerimo ar baimės suklysti – tarsi Dievas reikalautų nepriekaištingo dėmesio kiekvieną akimirką.
Išsiblaškymas nėra nesėkmė
Prisipažinkime: išsiblaškome visi. Trumpi dėmesio nukrypimai yra natūrali žmogaus patirties dalis. Esmė – ne tai, kad išsiblaškome, o, kad sugrįžtame prie maldos. Kiekvienas toks sugrįžimas yra mažas laimėjimas, nes tai reiškia, kad nepasidavėme nusivylimui ar gėdai.
Tai – proga gurkštelėti Dievo gailestingumo.
Malda nėra pasirodymas, kuriuo turime padaryti įspūdį Dievui. Vienas tikintysis taikliai pastebėjo: „Tarp mano geros ir prastos maldos nėra kažkokio didelio skirtumo.“ Ir iš tiesų – Dievui svarbi ne „kokybė“, o mūsų buvimas su Juo.
Kodėl mes meldžiamės
Lengva vertinti maldą pagal savo pačių susikurtą tobulumo standartą. „Atlikti pareigą“ nepriekaištingai, bet nepastebėti tikrosios priežasties, kodėl meldžiamės.
Mes meldžiamės tam, kad atsivertume Šventosios Dvasios veikimui savo sieloje. Meldžiamės, kad pasauliui būtų suteikta malonė.
Taip darydami tampame mažiau priklausomi nuo savo pastangų ir labiau pasitikime Dievo veikimu – o tai suteikia ramybę.
Per didelis pasikliovimas savo tobulumo standartais reiškia, kad įsėlino puikybė, kuri mus drumsčia ir mažina širdies gebėjimą išgirsti Dievo balsą maldoje.
Dievui pakanka mūsų pastangų
Kaip yra sakęs vienas kunigas, Dievui patinka, kai mes tiesiog darome, ką galime geriausiai. Tai nereiškia, kad nereikia stengtis susikaupti – priešingai, dėmesinga malda yra vertinga ir siektina.
Tačiau dar svarbiau suvokti du dalykus. Pirma, Dievas džiaugiasi mumis tokiais, kokie esame. „Viešpats džiaugiasi savo tauta“ (Ps 149, 4) – tai reiškia kiekvieną iš mūsų. Net paprastas dėmesio nukreipimas į Dievą jau yra Jam malonus.
Antra, malda padeda išmokti paleisti kontrolę – atiduoti Dievui žmones ir situacijas, kurias manome turį patys sutvarkyti. Tik taip galime patirti tikrąją vidinę ramybę ir pasitikėti Jo veikimu.
Kaip melstis susitelkus?
Nors išsiblaškymas nėra kliūtis maldai, yra paprastų būdų, kurie gali padėti labiau susikaupti:
Atkreipkite dėmesį, ką darote prieš maldą – informacijos perteklius ar socialiniai tinklai gali išblaškyti mintis;
Nuraminkite kūną ir kvėpavimą – lėtas, sąmoningas kvėpavimas padeda susitelkti;
Paprašykite Dievo, kad padėtų susikaupti – Šventoji Dvasia jau laukia, kad jums pagelbėtų;
Aiškiai įvardykite, dėl ko meldžiatės – leiskite šiam troškimui pasklisti jūsų širdyje;
Pasitikėkite, kad Dievas veikia net tada, kai jums atrodo priešingai. Bendradarbiaudamas su mumis maldoje, Jis galingai perkeičia mus, mūsų artimuosius ir pasaulį – taip, kaip kartais matome, o kartais suprasime tik danguje.
Svarbiausia – nepasiduoti
Galiausiai svarbiausia taisyklė paprasta: vienintelis būdas „suklysti“ maldoje – tai nustoti melstis.
Net jei malda atrodo išsiblaškiusi, netobula ar „nevykusi“, ji vis tiek yra tikra. Dievas veikia per mūsų pastangas, per mūsų sugrįžimus ir net per mūsų silpnumą.
Todėl nereikia pradėti iš naujo kiekvieną kartą. Kartais pakanka tiesiog sugrįžti – ir tęsti.
Parengta pagal Rose Folsom tekstą „Does Zoning Out During the Rosary Make Me a Bad Catholic?”
