Vasario 2-ąją, per Viešpaties Paaukojimo šventę, Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujantys pašvęstieji broliai ir seserys kartu su ganytojais iškilmingai minėjo Pašvęstojo gyvenimo dieną.
Susitikimą Vilniaus arkivyskupijos kurijoje sveikinimo žodžiu pradėjo arkivyskupas Gintaras Grušas, dėkodamas vienuoliams už maldą ir tarnystę bei kviesdamas visus kartu pasimelsti Gailestingumo vainikėlį.
Šiais Šv. Pranciškaus Asyžiečio metais į pašvęstuosius kreipėsi kun. Rastislav Dluhý. Jis kvietė juos būti žodžiais, kurie žmonėms kalbėtų apie Dievą ir kuriais Dievas galėtų žmonėms prabilti.
Vienuolis redemptoristas paminėjo, kad yra kilęs iš Slovakijos, vyriausias iš 6 vaikų, ir būtent jais rūpinantis šeimoje tarsi seminarijoje brendo jo pašaukimas pašvęstajam gyvenimui. Lemiamas momentas buvo jo dar paauglio išpažintis, kurią atliko paragintas mamos, – tą akimirką patyrė, kad Dievas jį myli ir šaukia.
Prisimindamas, kaip Dievas pašaukė šv. Pranciškų, kuris savo paprastumu ir neturto, vargšų meile gydė Bažnyčią, kun. Rastilavas kvietė ir savo klausytojus prisiminti pašaukimo momentą. Kvietė būti ir pasilikti žmonėmis su nauja širdimi, kuri ne tik kalba maldas ir ko nors prašo, bet ir taria Dievui: „Aš Tave myliu.“ Šventųjų gyvenimas, pasak kalbėtojo, buvo ir proza, ir poezija. Pavyzdžiui, šv. Alfonsas Liguori buvo taip įsimylėjęs Mariją, kad kai sykį Neapolyje apie ją pamokslavo, pradėjo giedoti iš džiaugsmo.
Kun. Rastilavas iškart nuramino ir padrąsino pašvęstuosius: nebūtina giedoti balsu – pats gyvenimas gali būti kaip giesmė. Ar žmonės, mus matydami, ragauja bent truputį būsimų dangiškųjų dalykų? Ar leidžiu Jėzui gydyti mano žaizdas? Ar sugebu pasakyti: atleisk? Ar iš tiesų trokštu Dievo? Šiais ir kitais klausimais prelegentas kvietė pašvęstuosius prisiminti savo gyvenimo istoriją, kuri yra nepakartojamas stebuklas. Ir giedoti naują giesmę. Kad kuo daugiau būtų Evangelijos. Nes Dievas kviečia, veikia ir šiandien.
Po konferencijos Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos seserys padalijo paveikslėlius su Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujančių kunigų vardais, kad visus metus seserys lydėtų juos malda.
Netrukus Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasidėjo Švč. Sakramento adoracija. Garbinimo tyloje keletą kartų skambėjo vyskupo Arūno Poniškaičio skaitomas Dievo žodis ir šv. Karolio de Fuko malda.
Iškart po adoracijos buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, kurioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Kristaus Paaukojimo dienoje ganytojas kalbėjo apie Pašvęstojo gyvenimo prasmę – leistis Dievo apvalomiems, kad gyvenimas taptų tyra auka. Šitaip už nusidėjėlius meldėsi ir aukojosi šv. Faustina. Melstis ir aukotis už pasaulio atsivertimą prašė ir Dievo Motina Fatimoje. „Ar mūsų gyvenimas leidžia Kristaus šviesai sklisti per mus?“ – klausė arkivyskupas. Baigdamas homiliją jis linkėjo, kad kiekvieno iš mūsų, ypač pašvęstųjų, gyvenimas taptų ramia, bet aiškia šviesa pasaulyje.
