Mirus popiežiui emeritui Benediktui XVI buvo paskelbtas dvasinis testamentas, kurį jis parašė 2006 m., praėjus keliolikai mėnesių po išrinkimo tapti šv. Petro įpėdiniu.
„Šią vėlyvą savo gyvenimo valandą atsigręždamas atgal į išgyventus dešimtmečius, matau, už kiek daug dalykų turiu dėkoti, – rašo Benediktas XVI testamente. – Pirmiausia dėkoju pačiam Dievui, visų dovanų teikėjui, kuris davė man gyvenimą ir vedė mane per įvairias sumaišties akimirkas; visada pakeldavo mane, kai pradėdavau svyruoti, visada vėl dovanodavo man savo veido šviesą.“
Toliau testamente jis dėkoja savo tėvams, seseriai ir broliui. Dėkoja Dievui už daugybę draugų, už bendradarbius įvariais gyvenimo laikotarpiais, už mokytojus ir mokinius. Ypatingą padėką Benediktas XVI reiškia savo tėvynei, Bavarijos Alpių priekalnėje esančiam nuostabaus grožio gimtajam kraštui. „Meldžiuosi, kad mūsų šalis išliktų tikėjimo šalimi, – rašo jis. – Visiems Bažnyčioje sakau: išlaikykite tvirtą tikėjimą!“
Toliau savo testamente Benediktas XVI pereina prie jam gyvenime labiausiai rūpėjusio dalyko – tikėjimo ir mokslo santykio. „ Dažnai atrodo, kad mokslas – gamtos mokslai ir istoriniai tyrimai, ypač Šventojo Rašto egzegezė, – gali pateikti neginčijamų rezultatų, prieštaraujančių katalikų tikėjimui. Jau daug metų sekdamas gamtos mokslų pokyčius taip pat mačiau priešingą dalyką – kaip išnyko tikėjimui prieštaraujantis tariamas tikrumas, kuris pasirodė esą ne mokslas, o filosofinės interpretacijos, tik tariamai susijusios su mokslu.
Kita vertus, būtent dialoge su gamtos mokslais tikėjimas išmoko geriau suvokti savo teiginių ribas ir savo specifiškumą. Jau šešiasdešimt metų dirbu teologijos, ypač biblinių mokslų, sferoje ir, keičiantis skirtingoms kartoms, matau, kaip žlunga tezės, kurios atrodė nepajudinamos ir, pasirodo, kad jos buvo tik hipotezės. […] Mačiau ir matau, kaip iš prielaidų raizgalynės iškilo ir vėl iškyla tikėjimo racionalumas. Jėzus Kristus tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas, o Bažnyčia, su visais savo trūkumais, tikrai yra jo kūnas.“
Benediktas XVI savo testamente atsiprašo visų, kuriuos per savo gyvenimą nuskriaudė, ir prašo: „Melskitės už mane, kad Viešpats, nepaisydamas visų mano nuodėmių ir trūkumų, priimtų mane į amžinąją buveinę.“
