Pantomimos teatras „A” įkurtas 1993 m. Tai kolektyvas, propaguojantis pantomimos ir judesio raišką, kuriantis originalius įvairialypius projektus – nuo dramatiškų tragizmo kupinų spektaklių iki ironiškų pramoginio žanro etiudų, kurie visada paliečia žiūrovų širdis.
Šis originalus teatras sėkmingai šiais metais keliauja po Lietuvą, nemažai ir po Aukštaitijos regioną, miestų gyventojus ir svečius džiugindamas įvairiausiais savo pasirodymais. Ne paslaptis ir tai, anot pačių aktorių, jog šis teatras spėjo užsiauginti ir pastovių gerbėjų, kurie aktyviai seka aktorių pasirodymus, domisi repertuaru.
Pantomimos teatro aktorės Jūratė Jocienė ir Laima Augutyte atviros – nors savęs ir nelaiko profesionaliomis aktorėmis, tačiau be teatro sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą. Tad su skaitytojais šios žavios aktorės sutiko pasidalinti savo smagiomis istorijomis apie teatrą, užkulisiais, atradimais ir teatro magija.
Kas yra Pantomimos teatras ir kaip jis atsirado?
Indijoje žodžiai drama, šokis, pantomima turi vieną šaknį, nes draminis šokis yra taip susijungęs ir persipynęs, kad pavirsta ypatingu pantomimos menu. Komedija del’arte Italijoje paliko ryškią žymę pantomimos teatro istorijoje. XIX a. pab. – XX a. pr. pantomima virsta avangardistinio moderniojo meno banga. Nebyliajame kine pantomimos vėliavą iškėlė Čarlis Čaplinas. Etjenas Dekru spektaklis „La mime“ sukūrė šiuolaikinės pantomimos pagrindus, o Marselis Marso išpopuliarino šį meną pasaulyje. Taip ši meno rūšis pasiekė Lietuvą, o Lietuvoje pantomimos estafetę perėmė Modris Tenisonas (1966 – 1972).
Žodis pantomimos graikų kalba reiškia viską mėgdžiojantis. Pantomimos spektaklis – tai pasakojimas, kuomet išgyvenimai ir jausmai perteikiami judesio plastika ir veido mimikomis. Įprasta, kad mimai rengiasi juodai baltais drabužiais ir dažo veidus baltai paryškindami akis juodai, tačiau šiuolaikinė pantomima griežtai nebesilaiko nustatytų kanonų.
Pantomimos teatras „A“ Klaipėdoje atsirado su Aleksu Mažonu. Karjerą pradėjęs soliniais pasirodymais ir negalėdamas atsiginti sekėjų, galiausiai A. Mažonas sukūrė trupę, į kurią dabar gali ateiti visi norintys išmokti kalbėti kūno kalba.
Taip šiame teatre atsidūrėme ir mes – Jūratė nuo 2006 m., o Laima nuo 2013 m.
Kas jums yra pantomimos teatras? Ar tai yra pašaukimas ar nuotykis?
-Laima: Aš nesu linkusi manyti, kad žmogus yra paskirtas ar pašauktas vienam dalykui. Žmogus yra komplikuotas padaras, kurio karjeros pasirinkimus lemia daugybė faktorių. Mane buvimas ant scenos, kūrimas naujų personažų, apsimetimas kažkuo kitu labai žavi. Aš sakyčiau, kad man buvimas aktore yra žavingas nuotykis.
-Jūratė: Pantomimos teatras man yra gyvenimo malonumas. Čia aš pailsiu, čia atsinaujinu. Mes esame mėgėjai ir teatre renkamės ne tik dirbti, kurti, bet ir bendrauti, būti kartu. Mūsų nuostabaus režisieriaus, jo kantrybės, supratingumo, tolerancijos dėka, mūsų grupė yra tapusi kaip šeima, kurioje kiekvienas vertinamas, mylimas ir laukiamas.
Kaip reaguoja šeima į jūsų buvimą teatre? Jei vaikai norėtų tapti aktoriais ir eiti jūsų keliu, ar leistumėt?
-Jūratė: Kalbant apie vaikus, norėtųsi, kad jie eitų savo keliu. Jeigu jų kelias sutaps su mūsų, tuomet šaunu. O šeima, palaiko, bet ne visada džiaugiasi.
-Laima: Tikrai, artimieji visada ateina pažiūrėti mūsų pasirodymų, kai jie vyksta Klaipėdoje, džiaugiasi, kai mato mano užsidegimą ir išgyvena kartu dėl nesėkmių. Tačiau kartais tenka išklausyti ir švelnių priekaištų, ypač prieš spektaklius, kad repeticijos tampa per dažnos ir užtrunka iki išnaktų.
Karantinas užtruko ne vieną mėnesį. Kaip jūs, kaip pantomimos teatro „A“ aktoriai, pakėlėte šitą sunkų laikmetį? Ar nebuvo minčių, kad laikas sukti kitais keliais?
-Laima: Kadangi pantomimos teatras yra mano hobis, o ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tai veiklos turėjau karantino laikotarpiu ir be teatro. Tačiau teatro ir judėjimo labai trūko, nors ir stengėmės daryti kūrybines užduotis nuotoliniu būdų, tačiau buvimas namuose tikrai nepadėjo palaikyti formos. Susikūrėme grupę socialiniuose tinkluose nuotoliniam darbui, tačiau labai stigo gyvo bendravimo.
-Jūratė: Pirmasis karantinas nebuvo toks sunkus, kaip antrasis. Jis buvo trumpesnis, mobilizavomės vardan ateities. Antrasis truko daug ilgiau, visi pavargom ir ne tik kaip aktoriai. Tas nuolatinis karantino pratęsimas, keliami ir vis besikeičiantys reikalavimai nuvargino. Sudėtinga teatrui egzistuoti be žiūrovo, o mūsų teatras neturėjo kokybiškų vaizdo įrašų, kuriuos galėtų transliuoti savo sekėjams. Situacijos neapibrėžtumas labai demotyvavo ir visi laukėme karantino pabaigos, kad galėtume grįžti prie gyvo bendravimo ir tikro darbo kartu.
-Laima: Tačiau minčių mesti teatrą tikrai nebuvo.
Kalbama apie dar vieną galimą karantiną artimiausiu metu? Kaip tai paveiktų jūsų teatrą?
Jūratė: Tai tikrai nebūtų į naudą mūsų teatrui. Mums reikia ne tik repeticijų, bet ir trenažų, reikia palaikyti fizinę formą, o karantininiai kilogramai pantomimos teatro aktorių nepuošia.
Neturime galimybės repetuoti, neturime galimybės statyti spektaklių, neturime ko parodyti žiūrovams, o teatras be žiūrovo – miręs teatras. Mirt gal nemirsim, bet savo gerbėjus teks džiuginti kitomis formomis, ieškoti kūrybiškų sprendimų. Karantine mums naudingiausia yra jo pabaiga, kai visi išsiilgę gyvų renginių.
-Laima: Tikrai tiek, kiek repetavome pasibaigus karantinui, seniai nesame repetavę. Taip pat nepamename, kada turėjome tiek kvietimų pasirodymams. Galim tik tikėtis, kad dar vienas karantinas mums bus naudingesnis dar gausesniais kvietimais vaidinti jam pasibaigus.
Kaip pasikeitė santykis su žiūrovu?
-Laima: Yra didesnis baimės ir nesaugumo jausmas. Šiuo laikotarpiu pasirodymai vyksta lauke. Paprastai lauko vaidinimų metu mes daug einame prie žiūrovų, kviečiame į sceną, palaikyti daiktus, o dabar stabdo saugumo rekomendacijos, vidinė įtampa, išsiugdyta socialinė distancija. Šiuo metu užmegzti santyki su žiūrovais yra sunkiau nei ankščiau. Mes karantino laikotarpiu labai pripratome laikytis 2 m. atstumo ir šiam atstumui sumažėjus galima pajusti įtampą, tarsi stūmimo jėgą. Bandome atsargiai eiti, stebint kaip žiūrovas priima. Galima sakyti, kad šiuo metu santykiai su žiūrovu reikalauja ypatingo jautrumo.
-Jūratė: Tačiau labai juntamas abipusis noras susitikti, abipusis noras būti kartu, būti pasiektu.
Ar aktorius jaučiasi svarbus ne tik žiūrovui, bet ir valstybei? Ar šiandien jaučiatės reikalingi?
-Jūratė: Aš negaliu kalbėti apie profesionalus. Mums, mėgėjams, užtenka santykio su žiūrovu. Tai nėra mūsų pragyvenimo šaltinis, todėl ir valstybės santykis mums, aktoriams-mėgėjams, nėra toks aktualus. Galbūt tai aktualiau mūsų režisieriui, kuriam sąlygas diktuoja darbdavys. Mūsų tas santykis nepasiekia tiesiogiai, o vadovas turbūt saugo nuo jo. Mes vaidiname, žiūrovas ateina pažiūrėti ir tai didelis džiaugsmas, ypač kai pavyksta užmegzti ryšį.
-Laima: Taip, jaučiuosi reikalinga. Vasaros metu turime nemažai kvietimų vaidinti ir matau iš žiūrovų veidų, kad jiems patinka mūsų pasirodymai ir panašu, kad jie buvo išsiilgę, kaip ir mes, kultūrinio gyvenimo. Būtų malonu didesnis valstybės finansavimas renginiams ir vertinimas, galbūt ir mums geriau būtų, bet kol kas užtenka žiūrovų, užsakymų gauname ir iš privačių įmonių. Negaliu atsakyti už kiekvieną žmogų, bet man teatras yra reikalingas. Yra malonu atpažinti kasdienines pasaulio situacijas ant scenos ir pačiam nedalyvauti tose dramose. Teatro pagalba aš mokausi ir apie save, ir kas suvirpina mano širdį. Teatre nuoširdžiai galima juoktis ir džiaugtis, verkti ir liūdėti.
Yra posakis „Savam krašte, pranašas nebūsi“. Ar jaučiatės reikalingi Klaipėdai?
-Jūratė: Kaip kada. Ypatingai dabar tikrai jaučiamas įvertinimas – esame įtraukti į teatralizuotas ekskursijas, buvome pakviesti į mieste organizuojamų tarptautinių festivalių renginius. Ne karantino laikotarpiu esame kviečiami ir į asmenines, ir į įmonių šventes.
-Laima: Jaučiamės žinomi. Ne kartą teko prasitarus jog vaidinu pantomimos teatre išgirsti reakciją „Aaa, tai pas Mažoną!“. O jeigu savą kraštą matyti kaip visą Lietuvą, tai irgi džiaugiamės dėmesiu bei galimybėmis pasirodyti sostinės bei kitų miestų renginiuose.
Ką šiandien norėtumėte perduoti tiems, kurie išgyvena sunkius laikus dėl atskirties bei savo žiūrovams?
-Laima: Galbūt šiuo laikotarpiu daugelis pasijutome labiau vieniši, nematomi, gal netgi kažkiek apleisti, bet visgi nereiktų pamiršti, kad nesame vieni, kad visai šalia yra tokie pat žmonės, kurie gal mums net nežinant apie mus galvoja. Išdrįskime pakilti nuo savo sofučių ir išeiti iš namų. Ateikite į teatrą. Teatras padeda pažvelgti į pasaulį kitokiu kampu, pareflektuoti, jaustis visuomenės dalimi ir duoda kitų puikių dalykų.
-Jūratė: Mes visada laukiame savo žiūrovų. Tiek esamų, tiek būsimų, visus juos vertiname ir džiaugiamės. Antrinant Laimai dėl vienišumo, noriu pasidalinti prisiminimu iš vienos jūros šventės, kuomet turėjome labai daug pasirodymų. Visų jų metu minioje buvo žiūrovas, kuris kaskart stovėjo toje pačioje vietoje. Buvo šiek tiek liūdna, kai vieną pasirodymą jo nepamatėme ir be galo smagu, kad kitame jis vėl sugrįžo.
Nuo tada jis stebi beveik visus mūsų gatvės pasirodymus. Gal jis to ir nežino, bet mes jį pastebime. Noriu pasakyti, kad gal mes ne visada suprantame, kiek svarbūs esame kitiems ir tas jausmas kartais abipusis.
Ačiū pokalbį.
