Liepos 15 – oji, dar viena Pal. Jurgio atlaidų diena, buvo skirta kunigams ir pašvęstiesiems. Bazilikoje susirinkę tikintieji bei piligrimai iš Lazdijų dekanato kartu su kitais meldėsi už vyskupus, kunigus, diakonus, seminaristus, vienuolius ir vienuoles bei pasauliečių institutų narius.
Šv. Mišias celebravo kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir gausus būrys kunigų iš įvairių dekanatų, Marijos Radijo direktorius kunigas Saulius Bužauskas.
Gausiai dalyvavo įvairių kongregacijų seserys vienuolės iš Šventosios Šeimos, Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos ir šv. Pranciškaus, Eucharistinio Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių. Giedojo Marijampolės kultūros centro choras „Suvalkija“, vadovė Virginija Junevičienė.
Katechezę ir homiliją sakė Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Ramūnas Norkus. Apmąstydamas šią Palaimintojo atlaidų dieną kunigas priminė tikintiesiems Tėvo Jurgio nueitą kelią, paminėjo labai svarbų Lietuvai įvykį: dar 1608 m. Mergelės Marijos pasirodymą Šiluvoje, pasirodymą kito tikėjimo žmogui, kalvinistui. Balsas skamba su širdgėla dėl naikinamo Jos sūnaus atminimo. „Įsiklausykime į jos balsą. Įdomios paralelės ir datų neatsitiktinis sutapimas!”, – ragino kalbėtojas.
„1934 m. įvyksta I-asis tautinis Mergelei Marijai skirtas kongresas: susirinko minia – nuo Prezidento, ministrų, vyriausybės narių, mokytojų, gydytojų, policininkų iki eilinių piliečių. Atrodo, nieko ypatingo nepadarė: nuėjo į kalną, kur turėjo būti statoma Jėzaus Prisikėlimo bažnyčia, pašventino pamato akmenį. Visa minia su malda rankose suklupę pasiaukojo Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai. Tais pačiais metais Vilniuje Faustinai prabyla Jėzus”, – pasakojo kun. R. Norkus.
„2005 m. Dievo Gailestingumo paveikslas pernešamas į dabartinę jo vietą. Italų piligrimai, apsilankę šventovėje, prašo leisti padaryti tokio paties dydžio fotonuotrauką, kurią nusiveža į Turiną ir uždeda ant drobulės. Veidas į veidą visiškai sutapo! Dailininkas tapė Lietuvoje, Turino drobulė – Italijoje.
Mąstykime! Jėzus kalbėjo seseriai Faustinai apie ypatingas Dievo malones mums; kaip turime gyventi, kad ši versmė paliestų mūsų širdis? Tai mums tiesiog rodo Palaimintasis, juk jis yra čia, koplyčioje, kuri anksčiau buvo Švenčiausios Jėzaus širdies koplyčia. Tai ne atsitiktinumas, štai kaip Lietuva mus katechizuoja, rodo, kad čia yra mūsų išsigelbėjimas – glauskimės prie Jėzaus širdies, prie palaimintojo Jurgio Matulaičio. Pamąstykime!”, – paragino prelegentas.
Homilijoje kunigas R. Norkus priminė Šventojo Rašto žodžius apie Dievo valios vykdymą ir mokinių pasiuntimą į pasaulį „kaip avinėlius tarp vilkų“.
„Kodėl silpnus tarp stiprių? Pats Jėzus ateina su mylinčia širdimi taip norėdamas parodyti žmogui, koks jis turėtų būti. Paklauskime savęs: ar esu pakankamai silpnas, kad tapčiau Jėzaus sekėju? O mūsų stiprybė (nenuolankumas) tampa kliūtimi Dievo malonei. Avinėlio paprastumas leidžia žmogui priartėti prie Dievo širdies. Silpni sekėjai – Dievo jėga ir stiprybė. Dažnai pašaukimas pajuntamas, kai esi silpnas, pažeidžiamas ir reikalingas Dievo pagalbos. Kuo didesnis silpnumas, tuo akivaizdesnė Dievo malonė. Ar esame pakankamai silpni?”, – savo homilijoje klausytojų retoriškai klausė kun. R. Norkus.
„Visos mūsų geros savybės yra Dievo dovana, o mūsų žmogiška dovana Dievui – silpnumas”, – teigė jis. Apmąstydamas kunigystės pašaukimą kunigas aiškino, kad nėra šventumo be girnų, esame malami ir nukryžiuojami: gyvenimo, vyresniųjų, ganytojų, net paties Dievo. Apibendrindamas homiliją klausė: „Ar esame pakankamai silpni, kad būtume šventais kunigais? Ir melsti: duok malonę išlikti šventam; duok malonę nugalėti gerumu”. Ir baigdamas palinkėjo „augimo tikėjime“.
