Liepos 13 d., antradienį Marijampolės bazilikoje rinkosi piligrimai iš Aleksoto, Prienų ir kitų Lietuvos dekanatų pasimelsti už tikinčiųjų draugijų, maldos grupių, bendruomenių ir judėjimų narius, nes ši diena buvo katalikiškų judėjimų ir bendruomenių diena.
Todėl pradėdamas katechezę Vilniaus katedros klebonas Virginijus Česnulevičius (vėliau jis sakė ir homiliją) sveikino visus, ieškančius ir kuriančius bendruomenę. Labai tiko pradžiai citata iš Palaimintojo Jurgio „Užrašų“: „Šv. Katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalija ant žemės, karščiausiai mano numylėtoji! Jei tave užmirščiau, tegul būna užmiršta mano dešinioji, tegul mano liežuvis pridžiūsta prie gomurio, jei tavęs neatsiminčiau, jei aš tavęs nelaikyčiau, mano mieliausioji Motina, už visų didžiausią linksmybę“.
Prelegentas minėjo, kad kai kalbama apie bendruomenę, visuomet kalbama ir apie Bažnyčią. Tai aktualu, nes bendruomenė ne dogma, bet vidinis gyvenimas. Todėl savaime iškyla klausimai: kokią bendruomenę įsivaizduojame? kokios norime ir kuriame?
O jeigu pasvarstytume: kokios Bažnyčios nori Jėzus? kokia buvo pirmųjų amžių Bažnyčia? Kunigas Virginijus citavo Apaštalų darbus ir pristatė pirmąją krikščionių bendruomenę, jos ypatumus, gyvenimo giliu tikėjimu būdą: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra” (Apd 4,32-35).
Prelegentas klausė susirinkusiųjų, ar įmanoma tokia Bažnyčia šiandien? Atsakymas nėra vienareikšmis: tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nes „kiekvienas esate ypatingi, skirtingi. Taip ir kiekviena bendruomenė yra skirtinga, su savo charizma, su savo iššūkiais. Vienokia bendruomenė yra mieste, kitokia yra provincijoje“. Bažnyčioje, Dievo namuose, gyvenanti bendruomenė turėtų būti šventa, nes anot Pauliaus, „jūs esate Dievo šventovė. Jumyse Dievas gyvena”.
Šiuose namuose išgyvename Dievo artumą, per Jo Sūnų – meilės triumfą, o kartu ir perkeitimą, blogio atsižadėjimą ir gėrio pasirinkimą, nes Jėzaus vardas reiškia „Viešpats gelbsti“ ir, anot kalbėtojo, jis „ateina manęs gelbėti. Bet tam, kad aš eičiau gelbėti. Kito. Ištraukti tiek iš dvasinio, tiek iš fizinio skurdo“.
Todėl bendruomenės gyvenimas turi prasmę tik vienybėje, tarpusavio meilėje, supratime, atjautime bei atlaidume, nes Jėzus supranta mūsų silpnybes, visuomet mums atleidžia nuodėmes, jeigu leidžiame jam mums atleisti. Kunigas pabrėžė maldos svarbą ir reikšmę, teigdamas, kad visi turi vieni už kitus melstis, kad kuo mažiau būtų pavydo, įgeidžių, antipatijos, apkalbų, kad nugalėtume savo asmenines ambicijas.
Pasak kun. V. Česnulevičiaus, turėtume prašyti Viešpaties malonės, kad to nedarytume. „Krikščionių bendruomenėje susiskaldymas yra viena sunkiausių nuodėmių, nes tai padaro bendruomenę ne Dievo, bet velnio veikimo ženklu“. Esame nusidėjėliai, pašaukti šventumui. Kiekvienas turėtume paklausti savęs: ar leidžiuosi perkeičiamas Dievo malonės? ar noriu būti šventas? ar einu link šventumo?
Apibendrindamas katechezės mintis kunigas teigė: „Mes priklausome vienai Bažnyčiai ir jokie skirtumai mūsų nedalina. Bažnyčia nėra tik gerų žmonių bendruomenė. Visi pakviesti. Visi nusidėjėliai. Susidedame iš įvairiausiomis malonėmis apdovanotų žmonių“. Nepaisant netobulumų visi esame Bažnyčia.
Homilija buvo skirta Evangelijos ištraukos apie 72 mokinius ir jų siuntimą evangelizuoti pasaulį apmąstymui. Nors laikas pasikeitė, bet yra ir šiandien svarbūs šie dalykai: pasiruošimas ir malda bei siuntimas po du, nes tik dviejų žmonių liudijimas Biblijoje yra priimtinas, į bažnytinę veiklą būtina įtraukti kuo daugiau bendruomenės narių, kad jie sėkmingai atliktų misionierišką paskirtį, neštų Gerąją Naujieną į pasaulį.
Mokiniai visais laikais parodo Kristaus buvimą ir jie turi eiti, kur Jėzus nori eiti. Toks Kristaus mokinys yra palaimintasis Jurgis, kurio gyvenimas ir darbai buvo skirti Dievo garbei ir vargšų žmonių užtarimui. Todėl jo amžininkai teisingai aukština jo nuopelnus, o popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Jurgį Matulaitį palaimintuoju, sakė: „Jis buvo Vilniuje toliaregis ir rūpestingas ganytojas visiems savo tikintiesiems, net ir patiems tolimiausiems. Jis yra ypatinga dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai“.
Pamokslininkas apmąstė ir džiaugsmo būseną, nes mokiniai džiaugsmingai sugrįžta, nors jų džiaugsmo priežastis ir klaidinga, nes tikroji džiaugsmo priežastis yra, kad jų „vardai bus įrašyti danguje”. Dievo misija kiekvienam iš mūsų „gali būti įvairi. Vieniems – tik garbinti ir šlovinti Dievą, dėkoti Jam už viską, ką Jis padarė per savo Sūnų Jėzų. Kitam gal primena atsakomybę dėl savo vaikų, kad jie pažintų Jėzų ir Jo paliktą Gerąją Naujieną. Jaunesniems, kad jie pasirūpintų senesniais, senesniems, kad jie melstųsi už jaunus. Pasidalyti su kitais, ką Dievas yra padaręs mūsų gyvenime, kaip yra padėjęs sunkumuose“.
Homiliją kunigas baigė Palaimintojo Jurgio mintimis apie Dievo paiešką visame kame, apie Jo, Dievo, vietą tėvo Jurgio gyvenime. Ir kaip nuoširdžiai kunigas Virginijus baigė katechezę padėkodamas tikintiesiems, kad jie ateina į Bažnyčią, kad patys yra Bažnyčia, taip homilijos paskutinė frazė buvo gal šiek tiek netikėta, bet giliamintė: „Būkite gyvi”.
Vilkaviškio vyskupijos ganytojas Rimantas Norvila, celebravęs Šv. Mišias, jų pabaigoje pasidžiaugė Vilniaus, Kauno, Prienų dekanatų kunigais, padėkojo piligrimams ir marijampoliečiams, kurie džiaugsmingai švenčia Palaimintojo jubiliejų. Ypatingai visus džiugino giesmės, atliekamos Kauno sakralinės muzikos mokyklos mokytojų Kazimiero Ivanovo ir Povilo Padleckio.
