Raganavimas, astralinė projekcija… ir sandėris su velniu. JAV gyvenanti septyniolikmetė Victoria Batiste (Viktorija Batistė) buvo stipriai pasinėrusi į okultizmą, o šis panirimas į tamsą prasidėjo, kai, būdama vos penkerių metų, ji pradėjo girdėti keistus balsus.
Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mergaitė bandė pabėgti nuo žiauraus gyvenimo namuose, bėgdama į išgalvotą pasaulį, kuriame viskas buvo tobula.
„Viską, kas vyko tame pasaulyje, – sakė Viktorija, – kontroliavau aš”. „Jis visada sukosi apie mane, – apie savo vaizduotės pasaulį pasakojo Viktorija. – Žmonės ten mane mylėjo, manimi rūpinosi.”
Mažajai Viktorijai tai buvo būdas susidoroti su realiu pasauliu, kuriame tėvai dažnai būdavo girti arba apkvaitę nuo kvaišalų, o kartais smurtaudavo, ypač jos tėvas, kuris piktnaudžiavo Biblija, kad pateisintų savo griežtas bausmes.
„Keletą kartų jis trenkė mane ant žemės ir dusino, sakydamas: ,Jei tavo ranka mane įžeidžia, nupjauk ją‘, – prisimena Viktorija. – Tarsi jis būtų sakęs, kad aš tiesiog nupjausiu tau ranką ir paliksiu tave”.
Paskui buvo žodinis smurtas, nuolatiniai kaltinimai, kad ji niekada nebuvo pakankamai gera. „Nekenčiau savęs, – prisipažino Viktorija. Jaučiausi taip, tarsi su manimi vyksta kažkas negerai”.
Kai Viktorijai buvo penkeri, į jos gyvenimą įsiveržė kiti balsai, kuriuos galėjo girdėti tik ji.
„Jie (balsai) pradėjo man sakyti, kad esu ypatinga, kad nesu tokia, kaip kiti žmonės, ir kad manęs niekada niekas nepriims”, – pasakojo Viktorija.
Ūgtelėjusi Viktorija ėmė tyrinėti antgamtinius reiškinius, kurie ją atvedė prie raganavimo studijų ir praktikos. Visą tą laiką girdėjosi balsai, kurie ją drąsino ir vedė į priekį.
„Jaučiau, kad jie mane supranta, – sakė Viktorija. – Raganavimas man tapo daugiau nei tik žaidimas. Tai nebuvo žaidimas, nes žinojau, kad šie dalykai yra tikri. Vis labiau į juos gilinausi. Pavyzdžiui, astralinė projekcija, kai iš kūno išeini su savo siela ir keliauji dvasių karalystėje. Ten jaučiausi turinti galias.”
Net ir tai nesuteikė jai jėgų išvengti namuose vykstančio chaoso. Todėl paauglystėje ji atsisakė raganavimo ir pasirinko kitą pabėgimo nuo tikrovės būdą – opiatus.
„Tai tarsi kažką pakeitė manyje, rodės esu laiminga, – pasakojo Viktorija apie tabletes. – Ano skausmo, sunkumo, emocijų, kurias jausdavau kasdien atsibusdama vaikystėje, daugiau nebejaučiau. Tai man padėjo susidoroti su tuo, kas iš tikrųjų vyko, mano galvoje”.
Viktorija tapo priklausoma nuo šių narkotikų visą vidurinės mokyklos laiką. Kažkurį metą to pakako. Kol vieną vakarą po karšto ginčo su mama septyniolikmetė Viktorija išgirdo pažįstamą balsą. „Jei tik atiduosi savo gyvenimą velniui, viskas bus gerai, – sakė Viktorija, cituodama balsą. – Ir aš tiesiog pasakiau: ,Gerai'”.
Kitą akimirką Viktorija jau laikė rankas ant mamos kaklo. „Tą naktį vos neuždusinau mamos, – blaiviai kalbėjo Viktorija. – Negalėčiau pasakyti, kodėl nustojau dusinti mamą. Tik žinau, kad tai padariau.”
Kažkas Viktorijoje pasikeitė, nes jos gyvenimas ėmė toliau suktis spirale. Ji patyrė kelis persileidimus, keitė vieną gyvenamą vietą į kitą, o balsai, kadaise teikę paguodą, dabar ją nuolat kankino.
„Jie tiesiog tapo agresyvūs, – pasakojo ji apie balsus. – Jie kankino mane vidury nakties. Negalėjau pajudėti. Negalėjau kvėpuoti. Negalėjau nieko matyti. Atrodė, kad mane dusina. Ir mano širdis tuo metu buvo tiesiog sudaužyta. Mano viduje buvo tik mirtis”.
Vienintelis šviesus momentas tuo metu buvo, kai Viktorija, kuriai dabar 18 metų, iš šeimos draugo gavo Bibliją. Ji sutiko ją skaityti kasdien. Tačiau Dievo žodžio tiesa ėmė skverbtis tik po metų. Sykį ji nakvojo viešbutyje, kuriame buvo apsistojusi su tėčiu, ir negalėjo užmigti.
„Mano tėtis pabudo ir paklausė: ,Kas nutiko?‘ Mano galvoje sukasi visos šios mintys, pavyzdžiui, apie Bibliją. Ir aš pagalvojau – turiu padaryti kažką kitaip, žmogau. Nenoriu tokia būti ir nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje aplinkoje”, – suprato Viktorija.
„Paskutiniai žodžiai, kuriuos tėtis man pasakė prieš išvarydamas iš viešbučio kambario, buvo: ,Jėzus negali nieko išgelbėti’. Buvau pasiekusi tokį gyvenimo etapą, kai niekuo nebetikėjau.”
Gatvėje, neturėdama kur eiti, Viktorija vėl išgirdo balsą – jau kitokį balsą, kuris sakė: „Eik į bažnyčią”.
„Mano batai suplyšo. Aš tiesiog pratrūkau ašaromis. Pasakiau: ,Po galais, pasiduoti – ne išeitis. Daugiau to nebedarysiu’, – pareiškė Viktorija. – Tą akimirką pajutau, kad būtent tada sunaikinau savo sutartį su demonu”.
Pasiekusi bažnyčios slenkstį, Viktorija krito ant kelių ir verkė. Keletas į pamaldas atvykusių bažnyčios narių paklausė, ar jai „viskas gerai”.
„Ne. Man 19 metų. Esu tris su puse mėnesio nėščia ir neturiu kur eiti, – susijaudinusi pasakojo ji. – Prie manęs priėjo moteris ir sako: ,Brangioji, ar tau reikia, kad tave kur nors nuvežčiau?‘ Tą akimirką pradėjau suprasti, kad tai buvo Dievo balsas. Ir aš pasidaviau. Taip ir buvo. ,Gerai, Dieve, viskas. Ar nori, kad tau tarnaučiau? Ar nori, kad atiduočiau tau savo gyvenimą? Štai aš esu čia'”.
Tie, kurie sustojo, padėjo Viktorijai įeiti į bažnyčią, kur ji atidavė savo gyvenimą Kristui. Jos priklausomybė nuo opioidų, demoniška įtaka ir melas, kuriuo ji tikėjo apie Dievą ir save, ėmė byrėti.
„Pradėjau suprasti, kad Jis yra mylintis Dievas, Tėvas ir visą laiką buvo šalia. Meldžiuosi: ,Aš pasirengusi daryti viską, ko tik Tu nori, kad daryčiau’. Nes tai, ką dariau iki tol, neveikė”, – prisipažino ji ironiškai.
Bažnyčia nusiuntė ją į moterų prieglaudą, kol galiausiai ji atsidūrė Teksase esančiame prieglobsčio centre, skirtame smurto šeimoje aukoms. Ten sustiprėjo jos tikėjimas ir ji pagimdė sveiką sūnų Nehemiją. Dabar ji studijuoja socialinį darbą ir gyvena visavertį gyvenimą, kurio centre yra Kristus.
„Man nereikia nuo nieko bėgti. Kai turiu problemą, bėgu pas Dievą ir sakau: ,Viešpatie, ką mums reikia daryti?’ – Viktorija tęsė. – Aš esu išgelbėta. Esu gydoma. Man nerūpi niekas kitas, tik tai, ką Viešpats norėjo padaryti. Tai visiems laikams pakeitė mano gyvenimą”.
