Šių metų šv. Velykų proga skirtingų Rytų krikščioniškų Bažnyčių vadovai – nuo Tavadroso II iki Baltramiejus I – vieningai pabrėžė tą pačią žinią: neramiame ir konfliktų draskomame pasaulyje krikščionys yra kviečiami tapti vilties nešėjais.
Visuotinę Velykų žinią ypač išplėtojo Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus I. Savo laiške jis pabrėžė, kad Prisikėlimas yra ne tik tikėjimo centras, bet ir atsakas į šių dienų istorijos dramą – karus, neteisybę ir žmogaus orumo pažeidimus. Pasak patriarcho, Bažnyčia kviečiama būti „pasaulio šviesa“, liudijančia taiką, susitaikymą ir meilę, o žinia „Kristus prisikėlė“ tampa aiškiu smurto ir baimės paneigimu.
Koptų Bažnyčios patriarchas Tavadros II savo velykiniame kreipimesi išskyrė tris pagrindinius tikinčiojo pašaukimus – ne tik pačiam turėti viltį, bet ir ją kurti bei liudyti kitiems. Jo teigimu, šiandien, karo ir nerimo akivaizdoje, būtent paprasti kasdieniai darbai – pagalba artimui, dėmesys šeimai, ištikimybė gėriui – tampa tikrais vilties šaltiniais.
Panaši mintis skambėjo ir Bulgarijoje, kur patriarchas Danielius Sofijoje vadovavo iškilmingai Velykų liturgijai. Savo žodyje jis priminė, kad „Kristus prisikėlė“ yra ne tik tikėjimo formulė, bet ir atsakas į šiuolaikinio žmogaus baimes. Prisikėlimas čia įvardijamas kaip jėga, nugalinti neviltį, ligą, nuodėmę ir pačią mirtį, o krikščioniškas gyvenimas – kaip nuolatinis kvietimas į atleidimą, vienybę ir kovą su susiskaldymu.
Rumunijoje patriarchas Danielius Velykas pavadino „dovana visai žmonijai“, pabrėždamas, kad krikščioniškas Prisikėlimo supratimas pranoksta vien dvasinę plotmę – jis apima ir kūno prisikėlimą bei naujos, amžinos tikrovės pradžią. Ši perspektyva, pasak jo, yra esminis skirtumas tarp krikščionybės ir kitų religinių ar filosofinių sistemų.
Tuo tarpu Sakartvele laikinasis Bažnyčios vadovas Šio (Mujiri) akcentavo vienybės ir tarpusavio paramos svarbą, ypač po ilgamečio dvasinio lyderio patriarcho Elijo II netekties. Jo teigimu, net ir gedulo akivaizdoje Prisikėlimas lieka vilties ženklu, primenančiu, kad mirtis nėra pabaiga, bet kelias į amžiną gyvenimą.
Maskvos patriarcho Kirilo velykiniame kreipimesi pabrėžiama Kristaus pergalė prieš mirtį ir nuodėmę, kviečiant tikinčiuosius gyventi atleidimu, meile ir gailestingumu. Prisikėlimo žinia čia įvardijama kaip visų laikų vilties pagrindas, liudijantis, kad blogis neturi paskutinio žodžio.
Tuo pat metu Ukrainoje Kijevo metropolitas Epifanijus Velykų žinią išskleidė itin konkrečiame karo kontekste. Savo kreipimesi jis pasitelkė šviesos ir tamsos simboliką, pabrėždamas, kad Kristaus šviesa yra ne tik dvasinė tikrovė, bet ir „ginklas“ kovoje su blogiu. Pasak jo, net ir karo, kančios bei netekčių akivaizdoje tikintieji kviečiami „apsivilkti šviesos ginklais“, išsaugoti viltį ir vienybę.
Metropolitas ypatingą dėmesį skyrė kenčiantiems – kariams, sužeistiesiems, okupuotose teritorijose esantiems žmonėms. Jis ragino ne tik melstis, bet ir aktyviai liudyti meilę: padėti, palaikyti, vienytis. Velykų šviesa, anot jo, tampa realia jėga, kuri palaiko tautą ir stiprina siekį įveikti blogį bei pasiekti teisingą taiką.
