Pirmuosius tris krikščionybės amžius Kalėdos nebuvo švenčiamos. Jėzaus gimimo aplinkybės nebuvo pernelyg sureikšmintos, o visas dėmesys buvo skiriamas esminiam faktui – Kristus prisikėlimui, švenčiamam per Velykas ir kiekvienoje Eucharistijos aukoje.
Kalėdas pradėta švęsti tik IV a., kai Romos imperijoje baigėsi krikščionių persekiojimai. Ši šventė įsitvirtino po to, kai imperatoriaus Konstantino ir ypač jo motinos šv. Elenos iniciatyva Betliejuje buvo pastatyta ir 328 m. pašventinta Gimimo bazilika. Tuo metu susiformavo paprotys, kad šventės išvakarėse Jeruzalės patriarchas su būriu tikinčiųjų pėsčiomis ateidavo iš Jeruzalės į Betliejų ir naktį švęsdavo Eucharistiją bazilikoje, pastatytoje virš Jėzaus gimimo grotos. Tokį naktinį Eucharistijos šventimą vėliau imta vadinti Piemenėlių Mišiomis, pagal Evangelijos pasakojimą apie piemenis, kurie pirmieji pagarbino gimusį Jėzų.
Iš pradžių Jėzaus gimimas Betliejuje buvo švenčiamas sausio 6 d., vėliau jis perkeltas į gruodžio 25 d. Manoma, kad tai nulėmė simbolinė žiemos saulėgrįžos reikšmė, kai trumpiausia per visus metus diena vėl pradeda ilgėti. Prasidėjęs dienos ilgėjimas simbolizuoja Išganytojo atėjimą. Šviesa, nušviečianti nakties tamsą, yra Kristaus gimimo simbolis.
Kalėdų šventimo paprotys po keleto metų iš Betliejaus pasiekė Romą, o iš Romos – kitas šalis, į kurias plito krikščionių tikėjimas.
Prakartėlė ir eglutė
Šiandien plačiai paplitę Kalėdų simboliai prakartėlė ir eglutė yra gerokai vėlesni. Jie atsirado antrajame krikščionybės tūkstantmetyje. Kaip tik per šių metų Kalėdas minime šv. Pranciškaus Asyžiečio įrengtos pirmosios prakartėlės 800 metų sukaktį. Pranciškus 1219 m. buvo nuvykęs į Egiptą ir Palestiną, aplankė ir Jėzaus gimimo vietą – Betliejaus baziliką. Grįžęs po kurio laiko jis užklydo į kalnuotą vietovę už beveik šimto kilometrų į šiaurės rytus nuo Romos. Ta vieta – Grečo miestelio apylinkės – jam labai priminė neseniai aplankytas Betliejaus apylinkes. Pasikvietęs į pagalbą kitus pranciškonus ir vietos gyventojus Pranciškus įrengė gyvą prakartėlę, vaizduojančią Jėzaus gimimo sceną. Taip per 1223 m. Kalėdas gimė iki mūsų dienų labai populiari prakartėlės tradicija.
Eglutės tradicija dar vėlesnė ir labiau būdinga toliau į šiaurę esančioms Europos šalims. Manoma, kad eglutės puošimo tradicija gimė XV a. pabaigoje Elzaso regione, tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Seniausi istoriniai šaltiniai kalba apie Strasbūro katedroje ir dar keliose kitose miesto bažnyčiose per 1492 m. Kalėdas papuoštas eglutes. Iš ten paprotys ėmė plisti į kaimynines teritorijas. Prie plitimo prisidėjo Hanzos miestų sąjunga, kuriai priklausė uostamiesčiai prie Baltijos jūros, iki pat Talino. Maždaug tuo metu eglutė turėjo pasiekti ir Lietuvą. Septynioliktojo amžiaus pabaigoje Rusijos caras, žavėjęsis vokiečių kultūra, įsakė papuošti eglę savo rūmuose. XVIII a. šaltiniai kalba apie Prancūzijos Versalio rūmuose kasmet per Kalėdas puošiamą eglutę. Dar vėliau kartu su migrantais eglutės tradicija nukeliavo ir į Ameriką.
Pasak kai kurių tyrinėtojų, eglutės tradicija – tai ne tik etnografinis reiškinys, bet turi ir teologinius pagrindus. Jau kai kurių Bažnyčios tėvų tekstuose apie Kalėdas minimi pirmieji tėvai Adomas ir Ieva, laukiantys Išganytojo atėjimo, o Jėzaus gimimas aiškinamas kaip sugrįžimo į prarastąjį rojų pradžia. Dėl rojaus motyvų populiarumo, taip pat dėl to, kad Adomo ir Ievos liturginis minėjimas švenčiamas gruodžio 24 d., vaizduojant Jėzaus gimimo slėpinį kaip dekoracija buvo naudojamas ir medelis – rojaus medžio simbolis. Šitaip šiaurės kraštuose atsirado paprotys eglutę ar kitą spygliuotį puošti raudonais obuoliais.
Dar vienas Kalėdų paprotys, žinomas tik kai kuriose šalyse (turbūt tik buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje) – tai dalijimasis kalėdaičiu pradedant Kūčių vakarienę. Kalėdaitis yra pagamintas tokiu pat būdu kaip per Mišias konsekruojama ostija. Tai aiški nuoroda į gimusio Jėzaus atneštą išganymą. Be to, vietovardis Betliejus hebrajiškai reiškia Duonos namus.
