12 pagrobtų krikščionių misionierių, kurie praėjusią savaitę ištrūko iš Haičio pagrobėjų, drąsiai pabėgo vidury nakties ir mėnesienos šviesoje įveikė daugybę kilometrų per krūmokšniais apaugusius miškus.
Praėjusią savaitę „Krikščionių pagalbos misionieriai“ (toliau CAM) paskelbė, kad 12 likusių įkaitų yra laisvi, tačiau nepateikė informacijos apie tai, kaip grupei, kurią sudarė keliolika vyrų, moterų ir vaikų, pavyko patekti į saugią vietą. Spalio mėnesį misionierius pagrobė gauja, žinoma kaip „400 Mawozo“. Penki iš jų anksčiau buvo paleisti.
Pirmadienį per spaudos konferenciją CAM pareigūnai sakė, kad misionieriai pabėgo pagrobėjams nežinant. Misionieriai buvo atvykę į Haitį padėti CAM globojamoje našlaičių prieglaudoje. „Dievas stebuklingai padėjo įkaitams pabėgti“, – sakė CAM generalinis direktorius David N. Troyer (Deividas N. Trojeris).
Dievas stebuklingai padėjo įkaitams pabėgti.
CAM atstovas Weston Showalter (Vestonas Šoualteris) sakė, kad grupė nuėjo net 10 mylių, keliaudama mišku pėsčiomis per erškėčius. Pasak jo, grupėje buvo sutuoktinių pora, 10 – ies mėnesių kūdikis, trejų metų vaikas, 14 – os metų mergaitė, 15 – os metų berniukas, keturi vieniši vyrai ir dvi vienišos moterys.
„Vienas iš grupės vyrų pajuto stiprų vedimą, kad Dievas kviečia juos išvykti“, – sakė jis. „Kai jis pasidalijo šiuo vedimu su likusiais grupės nariais, jie visi vieningai nusprendė, kad taip, Dievas kviečia juos išvykti. Grupė liudijo, kad ši jų pasiekta vienybė buvo vienas didžiausių stebuklų, kuriuos jie patyrė. Prieš tai jiems buvo sunku susivienyti, bet Dievas juos šiuo klausimu suvienijo.“
Grupė pabėgimui pasirinko trečiadienio, gruodžio 15 d., naktį. „Jie apsiavė batus, prisipylė vandens ir ruošėsi kelionei. Pajutę tinkamą laiką, jie rado būdą, kaip atidaryti uždarytas ir užblokuotas duris, tyliai pasuko keliu, kurį buvo pasirinkę, ir greitai paliko vietą, kurioje buvo laikomi – nepaisant to, kad netoliese buvo daugybė sargybinių.“
Grupė liudijo, kad ši jų pasiekta vienybė buvo vienas didžiausių stebuklų, kuriuos jie patyrė.
„Tolumoje jie matė kalnų bruožą, kurį atpažino ir nustatė ankstesnėmis dienomis“, – sakė Showalteris. „Šį orientyrą jie atpažino anksčiau ir žinojo, kad reikia eiti būtent šia kryptimi. Jie taip pat vadovavosi patikimu žvaigždžių vedimu, kai keliavo per naktį, keliaudami saugumo link. Dievo padedami, saugomi ir vedami, jie greitai įveikė kelią per naktį.“
Mėnulio šviesa apšvietė jų ėjimą. Kai miške jie nebuvo tikri, kuria kryptimi eiti, sustojo ir meldėsi. „Atrodė, tarsi Dievas būtų paruošęs jiems kelią. Po kelių valandų ėjimo ėmė brėkšti diena, ir galiausiai jie rado žmogų, kuris padėjo jiems paskambinti pagalbos telefonu. Pagaliau jie buvo laisvi. Pagaliau laisvi – ačiū Dievui. Vėliau tą pačią dieną visi jie pakrantės apsaugos tarnybos lėktuvu išskrido į Floridą“.
Mes nusprendėme suteikti pagrobėjams atleidimą. Norėtume, kad jie taptų mūsų broliais Kristuje.
Showalteris pripažino, kad pabėgimas buvo pavojingas. Jis sakė, kad misionieriai atleido savo pagrobėjams ir nori, kad jie įtikėtų Jėzų.
„Mūsų malda ir įkaitų bei jų šeimų troškimas – kad pagrobėjai būtų perkeisti Jėzaus Kristaus apvalančia galia. Mes nusprendėme suteikti pagrobėjams atleidimą. Norėtume, kad jie taptų mūsų broliais Kristuje“.
