Rusijos įsiveržimo į Ukrainą išvakarėse dauguma diplomatinių padalinių evakavo savo atstovus iš Ukrainos miestų. Daugelis diplomatų net paliko Ukrainą, bėgdami nuo Rusijos apšaudymo. Tačiau tarp ambasadorių buvo ir tikrai didvyriškų žmonių.
Vienas iš tokių, jei ne vienintelis, yra Vatikano ambasadorius Ukrainoje. Šeštasis apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas kalbėjosi su ukrainiečių portalu UNIAN ir papasakojo, kodėl tiki, kad Ukraina laimės.
Monsinjore Visvaldai, jūs neišvykote iš Kijevo nei tada, kai Vakarų šalys perspėjo Ukrainą apie gresiantį eskalavimą iš Rusijos ir atitraukė savo diplomatus, nei tada, kai Rusijos raketos jau skrido į Ukrainos miestus. Papasakokite, kodėl nusprendėte likti?
-Čia yra gana aiškus atsakymas. Mano, kaip Šventojo Sosto ambasadoriaus, misija turi du aspektus. Tai atstovybė prie Ukrainos vyriausybės ir Ukrainos bažnyčiose. Pirmiausia su katalikų bažnyčiomis – graikų katalikų ir Romos katalikų. Ir todėl mano, kaip vyskupo, užduotis yra ir pastoracinė. Kur turi būti ganytojas ir kunigas? Jis turi būti su savo žmonėmis. Jei mane čia atsiuntė popiežius Pranciškus, tai mano misija yra čia.
Kijevas apšaudomas kasdien, kas kelias valandas skamba oro gynybos sirenos ir piliečių raginimai leistis į slėptuves. Kaip dabar atrodo jūsų diena?
-Dienos bėga, stebime situaciją. Kiekviena diena praeina po ženklu „Dėmesio!“. Kartais tai būna oro antskrydis – reikia būti slėptuvėse. Visuomet su savimi turiu svarbiausius dalykus. Su vienuolėmis net surengėme pamaldas slėptuvėje. Jei neaiški situacija, geriausia melstis apačioje. Tačiau praėjusią naktį (vasario 27–28 d.) Kijeve buvo daugiau ar mažiau ramu.
Ar šiuo metu bendraujate su Vatikanu?
-Kai yra šiek tiek informacijos apie situaciją, turiu ja pasidalinti su Vatikanu. Būtina kalbėtis su valstybės sekretoriumi ir jo padėjėjais, bet tai ne visada įmanoma. Ne visada tokiam darbui lieka laiko ir jėgų. Reikia išgyventi, kaip ir kiekvienam Kijevo piliečiui. Niekada nežinome, kada namas kažką „gaus“.
Tačiau apskritai ryšiai su Vatikanu yra nuolatiniai. Kol yra bendravimas, bendraujame ir ryte, ir po pietų, ir vakare. Turbūt matėte, kad valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas per JT Generalinę Asamblėją kartojo, kad Šventasis Sostas taip pat yra pasirengęs būti Ukrainos ir Rusijos dialogo platforma.
Kaip manote, ar bus tokia galimybė dialogui?
-Tai priklauso nuo visų šalių. Ukraina – taip, ji jau seniai prašė tokios galimybės.
Dialogo galimybių paieška visada yra Šventojo Sosto pozicija. Tačiau mes negalime nieko priversti. Galime tik pasiūlyti. Šiandien Šventojo Sosto misiją dvejopa: būti derybų platforma ir dvasiškai suvienyti žmones maldoje ir meilėje, nes šie dalykai tokie galingi, kad gali atnešti mums visiems ramybę.
Kas, jūsų nuomone, yra pagrindinis dalykas tokiame dialoge, apie kurį kalbate?
-Paaiškinsiu pagrindinius tokio dialogo Bažnyčios ir Šventojo Sosto supratimo aspektus.
Pagal Bažnyčios sampratą, karo situacija susidaro todėl, kad viena šalis turi vieną sampratą, kita – kitą, o tada vieni kovoja prieš kitus. Politiškai čia gana sunku rasti išeitį net derybų metu.
Pagal politines koncepcijas Ukraina kovoja, kad apgintų savo šalį. Ukrainoje dažniausiai tiek ortodoksų, tiek graikų apeigų katalikų Bažnyčių liturgijoje net meldžiamasi už vadovus, už kariuomenę. Meldžiamės, kad vyriausybė dirbtų ir saugotų žmones, už karius, kad jie atliktų savo misiją ir apgintų šalį.
Negalime bažnyčios misijos vadinti neutralia. Neutralumas yra politinė išraiška.
Pasirodo, Bažnyčia negali būti neutrali?
-Ukraina šiandien gina savo teisę egzistuoti. Negalime Bažnyčios misijos vadinti neutralia. Neutralumas yra politinė išraiška. Ir Bažnyčia aiškiai atskiria du aspektus.
Pirmasis yra pats veiksmas. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad karas yra velniškas veiksmas. Kitas aspektas – žmogus, kuris tą karą kursto. Visada Bažnyčia ir aš, kaip ganytojas net į agresorių žiūrime kaip į brolį. Mano užduotis – išgelbėti jį dvasiškai. Bažnyčia sako, kad visą tai neturi peraugti į neapykantą.
Ką aš girdžiu ir matau šiomis dienomis? Esu Kijeve ir gaunu tiek daug žinučių! „Mes su jumis! Mes galvojame apie jus!”. Ir aš žinau, kad tai nėra tušti žodžiai! Žmonės, mano draugai, net nemiega naktimis. Jie stebi: kaip situacija, kas vyksta, ar pavyks apsisaugoti. Jie yra su mumis.
Tai beveik viso pasaulio solidarumas su Ukraina. Galima sakyti, kad Kijevas tapo pasaulio įvykių sostine. Žmonės sako, kad šiandien čia sprendžiamas mūsų visų likimas.
Man patinka naudoti šį pavyzdį. Pagalvok, jei tu būtum Dievas. Sukūrei žmogų ir tada pamatai, kad žmonija pradeda mylėti vienas kitą taip, kaip dabar myli Kijevą ir Ukrainą. Tada Dievas žiūri: „Žmonija yra vieninga ir solidari. Ji vėl grįžo į brolystę. Na, nebėra jokios priežasties karui tęstis.” Reiškia, net Dievui mes padedame pašalinti visas karo priežastis.
Šios tragedijos metu kiekvieno užduotis – augti meile ir solidarumu. Kai dvasiškai tapsime broliais, karas sustos.
Kitą dieną po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, popiežius Pranciškus, prieštaraudamas protokolui – diplomatiniame protokole reikalaujama, kad Vatikano užsienio reikalų ministras iškviestų ambasadorių – asmeniškai atvyko į Rusijos ambasadą Vatikane. Kas buvo aptarta šiame susitikime?
-Tai, kad popiežius aplankė Rusijos ambasadorių prie Šventojo Sosto, kaip matote, simboliškai yra labai stiprus ženklas. Nes, kaip pastebėjo žurnalistai Romoje, niekas neprisimena atvejo, kad popiežius pats nuvyktų pas ambasadorių. Ir čia jis asmeniškai atliko šį veiksmą.
Tai, kas buvo pasakyta susitikime, paaiškino Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Parolinas: popiežius nuėjo aiškinti, kad karu problemų išspręsti neįmanoma. Tai yra, popiežius nuolankiai ir skubiai prašė sustabdyti karą.
Kaip manote, ar Rusijoje buvo išgirstas Vatikanas?
-Sunku pasakyti. Mes galime spręsti tik pagal rezultatus. Kiekvienas turėtų daryti tai, ką gali. Jeigu turiu galimybę pareikšti nuomonę, tą ir darau.
Dar norėjau pasakyti, kad tie mano draugai, kurie galvoja apie Ukrainą ir meldžiasi už ją, šiomis dienomis nuolat rašo, kad juos lanko labai įkvepiantis jausmas. Per maldą jie jaučia, kad angelai saugo Ukrainą. Tai yra, visi žiūri į ją su didele viltimi.
Todėl man atrodo, kad artėjame prie tokio viso pasaulio solidarumo lygio, kad šis karas būtų sustabdytas. Tikiuosi jis greitai baigsis. Juk nėra prasmės to tęsti, kai visa žmonija susivienijo.
Kokių dar pastangų gali dėti Vatikanas siekiant sustabdyti karą? Ar svarstoma galimybė surengti popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimą?
-Nueiti pas Rusijos ambasadorių tam tikrais atžvilgiais yra net galingiau nei kalbėtis su prezidentu. Tai reiškia didelį ir nuolankų prašymą – nusižeminti ir ištarti: „Aš prašau tavęs…“
Bet, žinoma, popiežius vis dar turi galimybę ieškoti tiesioginio kontakto su prezidentu V. Putinu. Jis turi nuspręsti.
Kokias humanitarines užduotis šiuo metu Ukrainoje vykdo Katalikų Bažnyčia?
-Viena užduočių – suteikti žmonėms galimybę patekti į prieglaudą po šventovėmis. Vykdyti pamaldas, nors tai jau yra dvasinė užduotis. Jei įmanoma, humanitarinė pagalba.
Man sunku pasakyti, kokioje stadijoje yra šis procesas. Šiuo klausimu dirba ir Valstybės sekretoriatas, ir Ukrainos ambasada prie Šventojo Sosto. Žinau, kad yra ir poreikių sąrašas.
Tai vaistai, drabužiai, maistas. Sąrašas labai ilgas! Žinoma, sunku čia suteikti šią pagalbą. Todėl Valstybės sekretoriatas tiesiogiai bendrauja su Ukrainos ambasada, kad išsiaiškintų, kaip geriausia išsiųsti pagalbą. Taip nuspręsta Vatikane.
Savo ruožtu katalikų bažnyčios įvairiose šalyse šią pagalbą bando siųsti kitomis linijomis. Pavyzdžiui, per Caritas tarptautinį labdaros fondą. Tai tikrai atitenka žmonėms. Ir čia valdžia sprendžia, kam ši pagalba labiau reikalinga.
Mažiau nei prieš savaitę popiežius Pranciškus paragino visus tikinčiuosius melstis už konflikto Ukrainoje pabaigą. Ir jis pats vadovavo maldai Vatikane. Kaip dažnai Šv. Petro bazilikoje galima išgirsti maldą už Ukrainą?
-Esu tikras, kad pats popiežius ir jo bendradarbiai kiekvieną rytą pabudę meldžiasi už Ukrainą. Prisimename, kad sausio 26-oji buvo maldos diena už Ukrainą visame pasaulyje.
Trečiadienį, kovo 2 d., popiežius vėl pakvietė visus melstis už Ukrainą. Tai labai simboliškos dienos, kai meldžiasi ne tik pats popiežius, bet ir kviečia visus kartu melstis. Tada tai tampa labai galinga bendra malda. Tai simbolis ir didžiulė dvasinė galia.
Kokią maldą dabar turėtų melsti tikintieji Ukrainoje?
-Ukrainoje yra daug tikinčiųjų. Esu tikras, kad kiekvienas su savo malda. Nuolankiai kreipiamės į Viešpatį, kad patys savo širdyse galvotume, kaip kuriame pasaulį. Tai prasideda nuo mūsų kasdienių santykių: kaip aš gerbiu kitą, kaip ginu savo principus ir savo tiesą. Nes kartais pamirštame ginti teisingumą. Malda mus keičia. Ir tada mes prašome Viešpaties, kad suteiktų mums ramybę.
