Jėzus žadėjo Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ Kristus tęsi pažadą, o Petras, išpažinęs Atpirkėją ir per Paskutinę Vakarienę tvirtinęs, kad „jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu“, tą patį vakarą išsižadėjo tris kartus. Nepaisydamas Petro silpnumo Kristus ištikimai vykdo Dievo valią lydėdamas savo kūrinį, nes „Dievas negali būti be mūsų“ (Popiežius Pranciškus). Tiesa, gaidžiui pragydus Petras „išėjo laukan ir graudžiai pravirko“.
Per du tūkstančius metų Kristaus įsteigta Bažnyčia patyrė didžiulių išbandymų – ir išorinių, ir vidinių – tačiau Katalikų Bažnyčia, vadovaujama šv. Petro įpėdinio, tęsia savo misiją. Pastarąjį dešimtmetį atskleisti, t. y., paviešinti XX a. antros pusės – XXI a. pradžios nusikaltimai, sukrėtė visus. Tik vieni kaip Petras „graudžiai pravirko“, o kiti – viską neigė.
Pirmieji, nepaisydami skausmo, tai priėmė kaip paskatą gydyti įsisenėjusias žaizdas, o antrieji įžvelgė „piktojo veikimą“. Tik iš kur jis puola? Sukrėtimas buvo dar didesnis dėl to, kad ilgus metus, remiantis principu „to negali būti“, apie institucijos narių klaidas buvo nutylima. Tiesa, buvo patikėjusių Kristaus raginimu „belskite, ir bus jums atidaryta“, – jie bandė prisibelsti į parapijų, vienuolijų ar vyskupijų duris norėdami liudyti apie patirtą neteisybę, bet nebuvo išgirsti. Pasirodo, Atpirkėjas kalbėjo apie Tėvą – Jo Širdies duris!
Kodėl viskas buvo slepiama ir šiandien sulaukė didelio visuomenės dėmesio? Bažnyčioje, kaip ir kiekvienoje žmonių bendruomenėje – šeimoje, organizacijoje, įmonėje – egzistuoja tos pačios problemos, nes jos nariai yra tie patys vyrai ir moterys. Deja, Bažnyčioje jos išgyvenamos daug skaudžiau, nes nusikaltimus vykdę asmenys atstovauja Kristui.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, kunigai kažkuo panašūs į lėktuvus – jie patraukia dėmesį tik įvykus katastrofai, tačiau niekas nepastebi sėkmingai skraidančių. Todėl ir vieno kunigo „nukritimas“ pažeidžia Bažnyčios kūną – visus narius. Be to, kuo lėktuvas didesnis, tuo labiau traukia dėmesį, todėl ir Katalikų Bažnyčia labiau pastebima nei kitos religinės bendruomenės. Tačiau ar Visuotinės Katalikų Bažnyčios, vadovaujamos šv. Petro įpėdinio, hierarchinė sistema yra tik apsunkinantis balastas, kurio reikėtų atsikratyti? Gal tuomet problemų bus mažiau ar bent nekris į akį?
Kunigai kažkuo panašūs į lėktuvus – jie patraukia dėmesį tik įvykus katastrofai, tačiau niekas nepastebi sėkmingai skraidančių. Todėl ir vieno kunigo „nukritimas“ pažeidžia Bažnyčios kūną – visus narius. Be to, kuo lėktuvas didesnis, tuo labiau traukia dėmesį, todėl ir Katalikų Bažnyčia labiau pastebima nei kitos religinės bendruomenės.
Protestantiškose bendruomenėse plintančias sektantizmo apraiškas tiriantis ir šia tema sukurto dokumentinio filmo autorius – protestantas – konstatavo, kad tokiems nukrypimams pasireiškus vienuolinėse bendruomenėse, situacija yra beviltiška! DysmasasdeLassusas, Grande Chartreuse ir kartūzų ordino generalinis prioras,prieš metus išleidęs knygą apie dvasinį piktnaudžiavimą Bažnyčioje, ypač vienuoliniame gyvenime, patikslina: išskyrus turinčiose hierarchinę struktūrą. Kodėl būtina institucija, ar neužtenka Šv. Dvasios?
Jėzus Kristus atėjo ne tik išganyti sielų, bet ir suburti „savo tautą“, todėl tikintieji kviečiami laikytis „vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu“ (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumengentium). Hierarchinė sistema – ne piramidės struktūros– yra grįsta kolegialumo principu, todėl net popiežius, pasitaręs pats su savimi, negali priimti esminių sprendimų tikėjimo ir moralės klausimais. Tai sprendžia sinodai ar visuotiniai susirinkimai. Teologai tvirtina, kad trečią tūkstantmetį pradėjusios Katalikų Bažnyčios istorijoje nė vienas iš 266 popiežių – ne visi jie pasižymėjo pamaldumu ir šventumu – savavališkai nepakeitė nei vienos esminės Bažnyčios mokymo nuostatos! Tačiau popiežiaus vaidmuo, kaip ir vyskupo ar parapijos klebono, – didžiulis.
Popiežius emeritas Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus šiandien liudija, kad Kristaus įsteigta Bažnyčia nėra sekta! Sektos vadovas ar jam artimi asmenys niekuomet nepripažįsta savo klaidų – apie tai prabylama tik iš jos pasitraukus. Vadinasi, tęsiant DomoDysmaso mintį, iš vidaus graužiantį vėžinį susirgimą galima išgydyti, reikia tik norėti. Tėvas jėzuitas BrianasGroganas sako, kad kiekvieno krikščionio užduotis yra „pagelbėti Dievui, kuris labai sunkiai dirba, kartu su geros valios žmonėmis, norėdamas padėti visoms pasaulio aukoms“.
To ėmėsi Bažnyčios nariai: dvasininkai, vienuoliai, pasauliečiai. Pripažinti artimų ar gerbiamų asmenų nusikaltimus sunkiau nei savo paties klaidas, bet „motinos sindromas“, kai norėdama išsaugoti „gerą šeimos veidą“ motina slepia vyro, sūnaus ar brolio piktnaudžiavimą, Bažnyčioje pasireiškia dar skaudžiau: nusikaltėlis grimzta į nuodėmės liūną pasiglemždamas savo aukas, o tylintysis tampa institucijai atstovaujančio nusikaltėlio bendrininku. Todėl tylos šiais klausimais neturi būti.
