Pajevonio parapija penktadienį minėjo titulinius savo bažnyčios vardo – Šv. Jono Krikštytojo – atlaidus. Nors ir po Joninių nakties šio krašto ir iš toliau žmonės gausiai susirinko į pamaldas, dalyvavo iškilmingoje Švč. Sakramento procesijoje aplink bažnyčią.
Šv. Mišias aukojo Virbalio ir Žaliosios parapijų klebonas Donatas Rolskis. Po pamaldų retas kas skubėjo į namus, kadangi buvo kviečiami bažnyčioje pasidalinti prisiminimais apie šešiolika metų (1967 – 1983 m.) Pajevonyje klebonu dirbusį monsinjorą Vincentą Jalinską. Po dalijimosi buvo pašventintas šventoriuje pastatytas naujas kryžius, skirtas monsinjoro V. Jalinsko ir kitų Pajevonio parapijoje tarnavusių kunigų atminimui. Menine programa palinksmino vietos kultūros darbuotojai.
Parapijietės Genovaitės Raudonaitienės iniciatyva ir rūpesčiu buvo parengta trejetos stendų nuotraukų parodėlė apie parapijoje tarnavusius kunigus, daugiausia jų – iš V. Jalinsko tarnystės laikų. Senyvo amžiaus žmonės ypač jautriai tyrinėjo Pirmosios Komunijos nuotraukas, kuriose atrado save ar pažįstamus, nušvitusiais veidais dalijosi prisiminimų nuotrupomis.
Idėja, iniciatyva pastatyti šitą kryžių kilo Pajevonio parapijos pastoracinei tarybai.
Klebonas Audrius Kurapka negailėjo padėkos žodžių visiems padėjusiems šią idėją įgyvendinant. Dėkojo Pajevonio seniūnei Gintai Žaliniakienei ir seniūnijos kolektyvui už ąžuolo medieną, ją išpjovusiam ūkininkui Artūrui Zdanaičiui, atvežimo ir pastatymo darbais besirūpinusiam ūkininkui Valdui Vakarinui, jį stačiusiems vyrams. Kryžių išdrožė pajevonietis Linas Lukoševičius, o Kristaus kančią – tautodailininkas iš Alvito Raimundas Blažaitis.
Kryžius simbolizuoja begalinę Meilę, ir šitos Meilės įkvėptas monsinjoras Vincentas Jalinskas sugebėjo ją dalinti kiekvienam sutiktam žmogui, padaryti tokius darbus, kurie kartais viršija mūsų žmogiškas jėgas.
Kaip prieš šventę parapijos feisbuko paskyroje rašė (o per atlaidus dalijosi prisiminimais) Genovaitė Raudonaitienė, šis kunigas paliko neišdildomą prisiminimą savo ganytojiška veikla, darbais, meile ir dėmesiu kiekvienam – mažam, suaugusiam ir senam. Jis buvo žmonių širdžių kunigas.
Kunigas ne tik atstatė Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, bet tikrai ją pastatė dvasinę, stiprią ir nesugriaunamą daugelio parapijiečių širdyse.
Pajevonio parapijoje kunigas V. Jalinskas prigijo ir stipriai įleido šaknis. Kai jam reikėjo atsisveikinti su Pajevoniu, stovėjo prie pagrindinio altoriaus su parapijiečių padovanotu lauko gėlių glėbiu, su ašaromis akyse ištarė: „Tai yra mano mažoji mirtis“.
Apie laiką Pajevonyje yra sakęs, kad tai buvo jo žydėjimo metai. Ir tai reikia suprasti, – į penktąją amžiaus dešimtmetį įžengusiam dvasininkui čia atsivėrė platūs veiklos horizontai. Atstatė ne tik karo metu sugriautą bažnyčią, bet ir kleboniją. Daug kas žinojo ir jo įkurtą zoologijos sodą, kuriame gyveno apie 80 įvairių gyvūnų, o papūgą išmokė sakyti „Dievas yra“. Klebonijos aplinka buvo panaši į botanikos sodą, kur klebono pastangomis augo net ir labai retų rūšių augalai.
Visa tai traukė žmones, ir kunigui V. Jalinskui tai buvo proga prabilti į žmonių sąžinę, patarnauti jiems. Į Pajevonį vykdavo jaunavedžių poros, veždavo vaikus krikštyti, dvasinių pokalbių užsukdavo ieškantieji Dievo. Jo širdies, klebonijos ir bažnyčios durys buvo atviros kiekvienam. Žmonių neskirstydavo, visus sutikdavo kaip švelnus, malonus ir pamaldus klebonas, todėl ir dabar daugelio prisiminimuose vadinamas Pajevonio Vinceliu.
Monsinjoras Vincentas Jalinskas Amžinybėn iškeliavo 2019 m. liepos 21 d., eidamas 95-uosius metus, būdamas Kauno arkikatedros altaristas.
Po Pajevonio kelerius metus klebonavo Lazdijuose, buvo dekanu. 1989 m. balandžio mėnesį naujasis Kauno arkivyskupas Vincentas Sladkevičius pakvietė grįžti į Kauno arkivyskupiją.
1990 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį Jo Šventenybės kapelionu – monsinjoru. 1992 m. balandį monsinjoras skiriamas Kauno arkikatedros administratoriumi ir dekanu. Nuo 1997 metų- altarista, ypatingai jo globai pavedant arkivyskupą emeritą kardinolą Vincentą Sladkevičių.
Dabartinis Pajevonio klebonas Audrius Kurapka pasakojo, kad su monsinjoru Vincentu Jalinsku pirmiausia susitiko būdamas klierikas. Į Kauno arkikatedrą melstis atėjęs kiekvienas seminaristas patyrė dekano dėmesį ir nuoširdumą. 2002 metų gegužę atvykęs į pirmąją savo kaip klebonas Santaikos parapiją (Alytaus dekanatas), kun. Audrius Kurapka patyrė, kokią gają tikėjimo sėklą čia pasėjo Vincentas Jalinskas, klebonavęs trejus metus, nuo 1964-ųjų iki 1967-ųjų, prieš tarnystę Pajevonyje. Jis Santaikoje ne tik suremontavo ir išpuošė bažnyčią, bet subūrė bendruomenę, kuri stipri iki šių dienų.
Genovaitės Raudonaitienės atsiminimuose išplaukė, kaip vaikai ruošdavosi Pirmajai Komunijai, sovietmečiu, tikėjimo persekiojimų laikais. Būriai vaikų įsijungdavo į procesijas, adoracijas, talkas prie bažnyčios kartu su klebonu. Pasak moters, ir tas prie Vincento Jalinsko vaikystėje su meile įdiegtas tikėjimas daugeliui liko tvirtas, nepalaužiamas per visus gyvenimo išbandymus.
Bet kaip čia nutikę, kad eiliniuose metuose, be jokių jubiliejinių datų, žmonės su meile ir pagarba mena ir stato kryžių prieš daugelį metų jiems patarnavusiam dvasininkui? Tai todėl, kad V. Jalinskui išėjus iš Pajevonio jo širdies dalis taip ir liko ten, kaip ir jis pats amžinai liks gyvas žmonių širdyse ir atmintyje.
