„Šventoji Marija, Dievo Motina“. Nuo pat pirmųjų amžių Bažnyčia maldoje glaustai ir tiksliai išreiškė savo tikėjimo, susijusio su Jėzaus Motina, esmę (431 m. Efezo susirinkimas). Tačiau po to prireikė daug laiko, kad pamažu būtų suvokti nuostabūs malonės padariniai (Komunijos priegiesmis), slypintys šiuose iš krikščionių lūpų spontaniškai ištryškusiuose žodžiuose.
Jau II a. šv. Ireniejus nujautė nekaltąjį Marijos prasidėjimą ir sveikino ją kaip „naująją Ievą“. Tačiau tik XV a. matome Bažnyčią aiškiai tai išreiškiant liturgijoje: „Dievas Švč. Mergelės Marijos Nekaltu Prasidėjimu parengė tinkamą būstą savo Sūnui“, „dėl būsimojo jo Sūnaus nuopelnų apsaugodamas ją nuo bet kokios dėmės“ (Pradžios malda). Ši formuluotė tokia tiksli, kad ji beveik pažodžiui buvo perimta dogminiame popiežiaus Pijaus IX apibrėžime (1854 m.).
Nekaltuoju Prasidėjimu Marija yra ne tik apsaugota nuo blogio, bet ir apdovanota malonės pilnatve: Dievas ją „apdovanojo malonės pilnybe“ (Dėkojimo giesmė), „apgobė teisumo apsiaustu“ (Įžangos priegiesmis).
Kaip ir Marijos paėmimas į dangų, Nekaltasis Prasidėjimas pagrįstas jos dieviškąja motinyste (DG, PM, KP), ji – Bažnyčios pirmavaizdis: Dievas leido Marijai „būti aušra Bažnyčios – nuostabiai gražios ir nesuteptos Kristaus sužadėtinės“, nuotakos be raukšlės, be dėmės, spindinčios grožiu (Dėkojimo giesmė), „šventos ir nesuteptos“ (Ef 5, 27).
