Į laikraščio “Pajūrio naujienos” redakciją paskambinusi skaitytoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) tvirtino, kad ne tik ji, bet ir kiti laidotuvių Salantų bažnyčioje apeigose dalyvavę žmonės buvę stipriai nustebinti, kai, atsisveikinant su mirusiuoju, jo urna bažnyčioje buvusi padėta ne ant stalelio ar kitokios pakylos, o – ant grindų.
Urna – ant specialaus kilimėlio
„Kitur matydavau, kad urna padedama ant stalelio. Nežinia, ar tokia buvo mirusiojo artimųjų valia. O gal tuo, kad urna būtų padėta ant pakylos, privalėjo pasirūpinti bažnyčios patarnautojai? Ar padėjus urną ant grindų, yra rodoma pagarba mirusiajam?“ – skaitytoja prašė, kad dvasininkijos atstovai paaiškintų, kaip turėtų būti iš tikrųjų.
Salantų parapijos klebono Audriaus Keršio manymu, krikščionių palaikų laidojimo urnose paprotys Lietuvoje atsiradęs neseniai. „Laidojimo apeigas atliekame pagal apeigyną, kuriame numatyta laidojimo tvarka: karstą dedame ant pakylos, o urną – ant žemės, po ja paklojant specialų kilimėlį – celūną, kuris simbolizuoja kapą.
„Jeigu matėte per televiziją popiežiaus laidojimo ceremoniją, jo karstas buvo ne ant pakylos, o padėtas ant žemės“, – laidojimo apeigų pavyzdį pateikė A. Keršys.
Tačiau, įsitikinęs kunigas A. Keršys, esmė – ne ta, ant ko padėti urną, bet ar krikščioniškai palaidosime tikintįjį: „Vertėtų ir sau užduoti klausimą: ar dalyvavau šventose Mišiose ir meldžiausi už mirusįjį, ar deramai atlikau išpažintį?“
Vertėtų atsiklausti artimųjų
Kretingos katalikų parapijos klebonas brolis pranciškonas Saulius Paulius Bytautas mano, kad laidojimo tradicijos iš dalies priklauso ir nuo klebono: „Manyčiau, kad laidojimo apeigoms vadovaujantis kunigas turėtų atsiklausti artimųjų – urną padėti ant stalelio ar ant žemės pakloti kilimėlį. Būna, kad mūsų bažnyčioje žmonės, kurie išvis nešarvoja urnos laidojimo namuose, atsineša ją į rytines šv. Mišias – tuomet padedame ją ant specialios pakylos priešais altorių.“
S. P. Bytautas svarstė, kad, galbūt, dar žmogui gyvam esant, būna išsakyta jo valia – pašarvoti kuo kukliau : „Galbūt žmogus savo gyvenime buvo labai paprastas, toks ir norėjo išlikti žmonių atmintyje. Taip yra laidojami kunigai: jų karstas ar urna įprastai statomi ant žemės. Šventasis Pranciškus ir gyvas būdamas, ir po mirties norėjo išlikti paprastas, tarsi parodytų savo mažumą – iš dulkės prasidėjai, į ją ir pavirsi.“
Apgailestavo dėl kintančių tradicijų
Brolis pranciškonas S. P. Bytautas apgailestavo ir dėl kintančių laidojimo tradicijų: „Žmogus gyveno žemėje apsuptas žmonių, o artimieji skuba jį palaidoti. Laidojimo namai išgyvendino paprotį, kai mirusysis prieš laidotuves būdavo atvežamas į bažnyčią, už jo vėlę laikomos šv. Mišios. Altoriuje yra šventųjų relikvijos, mirusysis prieš iškeliaudamas tarsi pabūna arčiau jų, tikintis jų užtarimo danguje. Nebeužvežant į bažnyčią, o tik kunigui palaiminant palaikus ir žemę kapinėse, duobkasiai sutaupo laiko, o verslininkai – lėšų. Suprantama, didžiuosiuose miestuose sudėtinga laidojimo procesija judėti gatvėmis, trukdytų transporto eismui, bet mažuose miesteliuose, manyčiau, dar būtų galima išlaikyti šią tradiciją.“
Kartenos parapijos klebonas Algirdas Lukšas sakė, kad jų parapijoje nėra skirtumo – mirusiojo urna ar palaikai karste tebenešami atsisveikinti į bažnyčią. „Nesvarbu – toli ar arti laidojimo namai, jeigu velionis buvo tikintis žmogus, su juo krikščioniškai ir turėtų būti atsisveikinama. Miestai išgyvendina šią tradiciją, bet, kai dirbau Klaipėdoje, visuomet buvau už tai, kad artimieji pageidautų atsisveikinti su velioniu bažnyčioje“, – tvirtino A. Lukšas.
