2026 m. vasario 13 d. Ženevoje, Tautų rūmuose (pranc. Palais des Nations), surengtas reikšmingas tarptautinis susitikimas, skirtas klausimui, kuris jau seniai nebėra mokslinė fantastika, bet tapo moraline tikrove – kaip žmonija turėtų gyventi ir veikti už Žemės ribų.
Renginį organizavo Šventojo Sosto nuolatinė misija prie Jungtinių Tautų Ženevoje kartu su fondu „Caritas in Veritate“. Konferencija „Kosminė erdvė: nauja bendrojo gėrio riba“ („Outer Space: A New Frontier of the Common Good“) subūrė diplomatus, mokslininkus, antropologus ir pilietinės visuomenės atstovus dialogui apie etines ir politines atsakomybes, kylančias dėl sparčiai didėjančio žmonijos buvimo kosmose.
Tūkstančiams palydovų skriejant aplink Žemę ir sparčiai augant pasaulinei kosmoso ekonomikai, keičiančiai geopolitiką bei prekybą, dalyviai svarstė, kaip kosminė erdvė tapo esmine komunikacijos, aplinkos stebėsenos, saugumo ir ekonominės plėtros dalimi. Kartu išsakytas susirūpinimas dėl didėjančios orbitų perkrovos ir kosminių šiukšlių, nevienodo valstybių prieinamumo bei kosmoso militarizavimo grėsmės. Kaip pabrėžė kalbėtojai, sprendžiamas klausimas, ar ši nauja erdvė taps konkurencijos ir konfliktų arena, ar išliks bendras visos žmonijos gėriui tarnaujantis laukas.
sprendžiamas klausimas, ar ši nauja erdvė taps konkurencijos ir konfliktų arena, ar išliks bendras visos žmonijos gėriui tarnaujantis laukas.
Konferencijoje skatintas atsakomybe, bendradarbiavimu ir taika grindžiamas dialogas. Taip pat pristatyta nauja publikacija, nagrinėjanti, kaip Bažnyčios socialiniame mokyme įsišakniję etiniai principai galėtų vadovauti žmonijai šiame lemiamame žingsnyje už Žemės ribų.
Po renginio EWTN žurnalistas kalbėjosi su buvusiu NASA astronautu pulkininku Mike’u Hopkinsu (Maiku Hopkinsu), dalyvavusiu diskusijoje, apie jo patirtį ir moralinę dimensiją, kuri atsiveria žvelgiant į Žemę iš kosmoso.
Hopkinsas sakė, kad tikėjimas lydi žmogų ir už Žemės ribų. Buvęs NASA astronautas ir 2012 m. Tarptautinės kosminės stoties (TKS) vadas, likus nedaug laiko iki pirmosios misijos, prisijungė prie Katalikų Bažnyčios, įkvėptas tylaus žmonos ir vaikų liudijimo. Gavęs Galvestono–Hiustono arkivyskupijos leidimą, jis į TKS atsivežė konsekruotų ostijų ir, skriedamas aplink Žemę, priimdavo Eucharistiją. Pavojingais momentais, ypač per išėjimus į atvirą kosmosą, jis sakė stiprybę ir ramybę radęs Kristuje.
Šiandien Hopkinsas per paskaitas ir kartu su žmona įkurtą iniciatyvą „Astronauts in Your Space“ pabrėžia, kad tikėjimas ir mokslas nėra priešybės, o bendrakeleiviai žmogaus tiesos paieškose.
tikėjimas ir mokslas nėra priešybės, o bendrakeleiviai žmogaus tiesos paieškose.
Paklaustas, ar žvelgdamas į Žemę iš kosmoso – į trapų mėlyną rutulį, sklandantį tamsoje – jis pasijuto arčiau Dievo ar arčiau paslapties, Hopkinsas atsakė: „Nejaučiau, kad geriau suprantu Dievą. Tačiau labiau įvertinau tai, ką Jis sukūrė ir tebekuria. Turiu omenyje ne tik pačią Žemę, bet viską joje, įskaitant didžiausią Dievo kūrinį – mus.“
Apie maldą kosmose jis pasakojo, kad dažniausiai melsdavosi tyliai savo miego kabinoje – prieš užmiegant arba pabudęs. „Išėjus iš kabinos prasideda misijos laikas, ir didžioji dalis dėmesio skiriama užduotims“, – sakė jis. Vis dėlto būdavo akimirkų, kai, žvelgdamas pro langą į už maždaug 400 kilometrų esančią Žemę, jis jausdavo ypatingą tikėjimo artumą.
Tačiau buvo ir tikėjimo išbandymų, ypač per išėjimus į atvirą kosmosą. „Tai vienos rizikingiausių užduočių, reikalaujančių fizinės ir psichinės ištvermės. Jei mano tikėjimas būtų susvyravęs, baimė galėjo mane užvaldyti. Laimei, galėdavau prisiminti, kad tą rytą prieš apsivilkdamas skafandrą buvau priėmęs Eucharistiją – ir kad viskas bus gerai, nes esu Jėzaus rankose“, – sakė jis.
Jei mano tikėjimas būtų susvyravęs, baimė galėjo mane užvaldyti.
Paklaustas, ar kosmoso didybė ir tyla pakeitė jo požiūrį į žmogaus vietą Dievo kūrinijoje, Hopkinsas pažymėjo, kad kosmose beveik nebūna visiškos tylos – TKS nuolat veikia ventiliatoriai, siurbliai ir kita įranga. „Tyla net kelia nerimą, nes reiškia, kad kažkas neveikia“, – paaiškino jis.
Vis dėlto, anot jo, Žemės vaizdas iš kosmoso leidžia suvokti, kokia ji ypatinga viso kosmoso kontekste. „Tai, kad Dievas mus įkurdino būtent čia, šioje tobuloje vietoje begalinėje visatos platybėje, man rodo, kaip labai Jis mus myli. Taip, ši patirtis pakeitė mano požiūrį į žmogaus vietą Dievo kūrinijoje“, – teigė astronautas.
Kalbėdamas apie mokslo ir tikėjimo santykį, Hopkinsas sakė niekada nejautęs tarp jų konflikto. „Yra daug dalykų moksle, kurių nesuprantu – pavyzdžiui, nuolat besiplečianti visata. Bet į ką ji plečiasi? Kaip gali kažkas egzistuoti be pabaigos? Taip pat yra daug dalykų apie Dievą, kuriuos sunku suvokti, pavyzdžiui, kaip viską žinantis Dievas suteikia mums laisvą valią. Todėl posakis „tikėjimo paslaptis“ man atrodo labai tinkamas. Kol gyvenu šį gyvenimą Žemėje, sieksiu kuo daugiau suprasti apie mokslą ir apie Dievą – ir melsiuosi, kad to pakaktų“, – sakė jis.
Vaikystėje užaugęs Misūrio valstijos kaime, Hopkinsas prisiminė nedaug žiūrėdavęs televiziją, išskyrus šeštadienio rytų animacinius filmukus. Pirmasis ryškus prisiminimas apie kosmosą – 1977 m. stovėjimas eilėje į „Žvaigždžių karų“ seansą.
„Buvau sužavėtas, bet su Luku Skaivokeriu savo kelio į astronautiką dar nesiejau. Svajonė pradėjo bręsti vidurinėje mokykloje, pirmaisiais „Space Shuttle“ programos metais“, – pasakojo jis. 2009 m. jis buvo atrinktas į NASA astronautų korpusą.
