Vasario 6 d. Vašingtone vykusiuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose dalyvavo ir atstovas iš Lietuvos – Krikščionių sąjungos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys, kurio pirmuosius įspūdžius pateikiame.
Nacionaliniai maldos pusryčiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiemet skirti JAV 250-ųjų nepriklausomybės metinių paminėjimui, subūrė daugiau kaip 2000 dalyvių – krikščionių iš daugiau nei 130 pasaulio šalių. Tai buvo solidus, gilios prasmės renginys, kuris, deja, mūsų vadinamosios „visažynės“, tačiau dažnai iš savo kiemo neišeinančios propagandinės žiniasklaidos buvo paminėtas skurdžiai ir formaliai, taip ir neperpratus tikrosios šio įvykio esmės.
Man, kaip Europos maldos pusryčių dalyvių atstovui ir Lietuvos ambasadoriui Jungtinėse Valstijose, teko garbė dalyvauti šiame reikšmingame susitikime. Nacionaliniai maldos pusryčiai rengiami nuo prezidento Dwighto D. Eisenhowerio laikų – šiemet įvyko jau 74-asis toks susitikimas. Jis tradiciškai suburia visų krikščioniškųjų konfesijų atstovus, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų ar partinės priklausomybės, aptarti tai, kam mus kvietė pats Jėzus Kristus – melstis, ieškoti vienybės ir bendrojo gėrio.
Pagal nusistovėjusią tradiciją renginį vedė organizacijos vadovas kartu su dviem Jungtinių Valstijų Kongreso nariais – vienu respublikonu ir vienu demokratu. Maldos pusryčius sveikinimo laišku pasveikino popiežius Leonas XIV. Renginyje kalbėjo garbūs svečiai – Afrikos ir Amerikos žemynų valstybių prezidentai, taip pat aukšti Jungtinių Valstijų pareigūnai: JAV prezidentas Donaldas Trumpas, Atstovų Rūmų pirmininkas Mike’as Johnsonas, gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas ir kiti oficialūs asmenys.
JAV prezidentas sakė kone pusantros valandos trukmės kalbą; pasisakė ir kiti administracijos nariai. Prezidento kalboje buvo palyginti nedaug mums įprastos politinės retorikos. Kur kas daugiau dėmesio skirta tam, ką dabartinė administracija nuveikė siekdama atkurti krikščioniškas vertybes viešajame gyvenime, įtvirtinti jų svarbą, apginti religijos laisvę ir krikščionis visame pasaulyje.
Tai buvo pirmasis kartas, kai gyvai mačiau kalbantį Jungtinių Valstijų prezidentą. Manau, kad daugeliui jo kalbėjimo stilius smarkiai skirtųsi nuo to paveikslo, kurį dažnai piešia mūsų žiniasklaida. Apibendrinsiu trumpai: beveik pusantros valandos nuoseklios, argumentuotos ir įkvepiančios kalbos – su humoru, be pykčio ir be jokio lapelio. Kalba nepabodo niekam: plojo ne tik svečiai ir respublikonai, bet ir demokratai.
Visame renginyje buvo aiškiai juntamas stiprėjantis krikščionių apsisprendimas priešintis vadinamosios leftistinės ideologijos skatinamam Vakarų pasaulio ir platesnės civilizacijos ardymui.
