Džiaugsmas Ukrainiečių Bažnyčiai
Popiežius Pranciškus, likdamas ištikimas savo nuostatai skatinti periferijoje tarnystę atliekančius jaunus ir gabius ganytojus misionierius, kardinolu paskyrė tolimoje Australijoje besidarbuojantį 44 metų Ukrainiečių Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų Bažnyčios vyskupą Mykolą Byčioką, priklausantį Redemptoristų vienuolijai.
Gruodžio 7 dieną Vatikane vyksiančioje iškilmingoje konsistorijoje, kartu su kitais 20 įvairių tautų arkivyskupų ir vyskupų, tarp kurių beveik pusė yra vienuoliai, kardinoliškas insignijas iš Šventojo Tėvo rankų priimsiantis ir jauniausiu Kardinolų kolegijos nariu tapsiantis vyskupas M. Byčiokas CSSR yra Melburno šventųjų Petro ir Pauliaus ukrainiečių rytų (graikų) apeigų katalikų vyskupijos ordinaras. Jo ganytojiškai globai priklauso daugiau kaip 30 tūkstančių migracijos ištakas turinčių ukrainiečių, gyvenančių visoje Australijoje, Naujojoje Zelandijoje bei kitose Okeanijos šalyse.
Tokiu būdu nuo XVI amžiaus vadinamosios Brest – Litovsko bažnytinės unijos veikianti Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčia, turinti apie 6 milijonus tikinčiųjų, gyvenančių Ukrainoje ir visame pasaulyje, turės šeštąjį kardinolą savo istorijoje. Iki šiol Kardinolų Kolegijos nariais yra buvę šios didžiausios vienybėje su Roma esančios rytų krikščionių Bažnyčios vadovai, metropolitai arba didieji arkivyskupai: Mychailas Levyckis (1774–1858), Sylvestras Sembratovyčius (1836–1898), Josyfas Slipyjus (1892–1984), Ivanas Liubačivskis (1914–2000) ir Liubomyras Husaras (1933–2017).
Dabartinis Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčios vadovas Kyjivo ir Haličo didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, kuris, skirtingai nei jo paskutinieji pirmtakai, vis dar nėra kardinolas, reaguodamas į vyskupo M. Byčioko paskyrimą, pokalbyje su savo arkivyskupijos žiniasklaida, pirmiausia priminė, jog Kardinolų kolegijos sudarymas yra popiežiaus personalinė ir suvereni teisė, nes kardinolai yra artimiausi jo padėjėjai. „Priėmiau šią žinią su dideliu džiaugsmu, nes mes visada džiaugiamės savo vyskupų pripažinimu, – sakė didysis arkivyskupas. – Vyskupas Mykola yra vienas jauniausių mūsų Bažnyčios ganytojų ir mes esame laimingi, kad Šventasis Tėvas jį pastebėjo. Tai rodo, kad mūsų Bažnyčia su didele atsakomybe nominuoja naujus kandidatus vyskupiškai tarnystei, kurie tampa vieni geriausių pasaulio ganytojų“.
Arkiv. S. Ševčiukas taip pat pastebėjo, jog reikia džiaugtis dar ir dėl to, kad dabar, Ukrainai patiriant karinę Rusijos agresiją, Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčia turės dar vieną iškilų balsą, palaikantį tautą ir šalį, kreipiantis į popiežių ir visą pasaulį. Toje didelėje tragedijoje, kurią sukėlė Kremliaus režimo imperialistinis išpuolis, ukrainiečių katalikų ganytojai „viena širdimi ir vienu balsu“ kreipiasi į Šventąjį Tėvą, Visuotinę Bažnyčią ir tarptautinę bendruomenę, prašydami pagalbos, kurią su dėkingumu priima.
Taigi, turėjimas vyskupo, gaunančio kilnų kardinolo titulą, nors tarnystę atliekančio tolimoje Australijoje, yra didelė nauda Ukrainos Bažnyčiai ir savo nepriklausomybę ginančiai valstybei. „Tai tikrai nuostabi Dievo malonė, skirta mūsų tautai“, – pripažino arkiv. S. Ševčiukas. Jis dar kartą pasidžiaugė, jog turės artimą pagalbininką, kuriuo visiškai pasitiki, perduodant pasauliui žinią apie dramatišką padėtį ukrainiečių, priverstų atremti priešo smurtingą pasikėsinimą į laisvę ir savarankiškumą.
Vienuoliška ir ganytojiška misija
Paskirtasis kardinolas M. Byčiokas gimė 1980 m. vasario 13 d. Ternopilio mieste Vakarų Ukrainoje. Didelį pamaldumą ir tikėjimo praktikavimą rodęs jaunuolis, sulaukęs 17 metų amžiaus, įstojo į Redemptoristų vienuoliją, kurios atstovai ėjo tarnystę jo parapijoje ir daug prisidėjo prie dvasinio pašaukimo ugdymo. Šie vienuoliai misionieriai, „visiškai atsidavę Dievo ir žmonių tarnystei, man sukėlė didelį pasigėrėjimą ir galiausiai iššaukė karštą troškimą tapti vienu iš jų“, – pasakojo ganytojas apie dvasinio kelio ištakas.
Kunigai vienuoliai supažindino vaikiną su didžiaisiais Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčios liudytojais ir kankiniais, veikusiais sovietinio pogrindžio laikotarpiu. Jų atkaklumas ir drąsa skelbiant Dievo Žodį komunistinių persekiojimų akivaizdoje, neretai pareikalaudavo Sibiro lagerių nelaisvės ar net gyvybės aukos.
Galima priminti, kad 1732 metais italų šventojo Alfonso Liguorio įkurta Redemptoristų vienuolija, turinti oficialų Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos (Congregatio Sanctissimo Redemptoris, CSSR) pavadinimą, nuo XX amžiaus pradžios veikia ir Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčioje, atlikdama tarnystę tiek pačioje Ukrainoje, tiek ir tarp migrantų. Šiose pastangose ukrainiečiai redemptoristai yra davę Bažnyčiai daug garsių išpažinėjų, įskaitant keturis sovietinio komunistų režimo kankinius, kuriuos popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais savojo 2001 metų vizito Ukrainoje metu. Kaip žinoma ir per dabartinį Rusijos išpuolį prieš Ukrainą, du kunigai redemptoristai buvo paimti į nelaisvę okupuotoje teritorijoje. Birželio mėnesį jie buvo išlaisvinti po pusantrų metų kalinimo, Ukrainai ir Rusijai apsikeičiant belaisviais.
„Tai tikrai nuostabi Dievo malonė, skirta mūsų tautai“, – pripažino arkiv. S. Ševčiukas.
1997 metais įstojęs į tokią didelius nuopelnus Ukrainos katalikybei turinčią vienuoliją, M. Byčiokas nuo jaunystės įsitraukė į redemptoristų bendruomenės veiklą, siekdamas atgaivinti posovietinės visuomenės dvasingumą. Po vienuoliško ugdymo ir teologinių studijų Ukrainoje ir Lenkijoje, 2002 metais davė amžinuosius įžadus ir 2005-aisiais priėmė kunigystės šventimus. Tapęs Lvivo arkivyskupijos dvasininku iš karto buvo pasiųstas į misijas svetur, pirmiausia į Rusiją, kur ėjo tarnystę Prokojevsko Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos parapijoje, priklausančioje Novosibirsko Kristaus Atsimainymo katalikų vyskupijai.
Po kurio laiko sugrįžęs į gimtąją Ukrainą buvo Šv. Juozapo redemptoristų vienuolyno Ivano-Frankivsko mieste vyresniuoju, kartu darbuodamasis vietinėse parapijose. 2015-aisiais vėl išvyko į misijas užsienyje, šį kartą į Jungtines Amerikos Valstijas, kur penkerius metus užėmė vikaro pareigas Niuarko (Niu Džersio valstija) ukrainiečių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje, priklausančioje Filadelfijos rytų katalikų arkivyskupijai.
Pagaliau 2020 metų pradžioje, popiežius Pranciškus, Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčios sinodui nominavus, jauną, bet misijų tarnystėje patyrusį kunigą paskyrė Melburno Šventųjų Petro ir Pauliaus ukrainiečių vyskupijos ordinaru. Lvivo Šv. Jurgio katedroje tais metais per Sekmines konsekruoto vyskupo M. Byčioko ganytojiškoje globoje dabar yra visoje Australijoje, Naujojoje Zelandijoje gyvenantys ukrainiečiai rytų katalikai. Nors vyskupijos teritorijos plotas didelis, tačiau jai priklauso tik apie 33 tūkstančiai tikinčiųjų, suskirstytų į dešimtį parapijų.
Paminėti pirmtakai ir padėtis Australijoje
Išgirdęs netikėtą žinią apie paskyrimą į Kardinolų kolegiją, vyskupas M. Byčiokas, dalindamasis jaudinančia informacija su australų katalikų žiniasklaida, pripažino, jog tai didelė privilegija ne tiek jam asmeniškai, kiek Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčiai ir Katalikų Bažnyčiai Australijoje. Prisimindamas savo pirmtakus, paskutiniuosius Ukrainos kardinolus, kurie vadovavo Rytų Katalikų Bažnyčiai ir kuriuos pagarbiai vadino patriarchais, ganytojas pirmiausia paminėjo kardinolą Josyfą Slipyjų, kuris net 18 metų praleido sovietų komunistų Sibiro lageriuose. JAV diplomatinėmis pastangomis atgavęs laisvę ir ištremtas į užsienį, jis tapo Ukrainiečių Bažnyčios balsu laisvajame pasaulyje, liudydamas krikščionių persekiojimus Sovietų Sąjungoje, kviesdamas ginti jų teises.
Kaip žinia, okupacinis sovietų režimas Ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčią buvo visiškai uždraudęs ir ji turėjo veikti giliame pogrindyje, nes diktatoriaus Stalino nurodymu, buvo prijungta prie su komunistų valdžia kolaboravusio Maskvos stačiatikių patriarchato. Paskirtasis kardinolas paminėjo ir patriarchą Myroslavą Liubačivskį, kuris iš Romos sugrįžęs į nepriklausomybę atgavusią Ukrainą, nepaisydamas trapios sveikatos, dėjo dideles pastangas atkurti vėl laisvos Rytų Katalikų Bažnyčios struktūras ir institucijas.
Pagaliau buvo prisimintas ir didelį autoritetą turėjęs iki šiol paskutinis Ukrainos kardinolas Liubomyras Husaras, kuris savo didžiojo arkivyskupo sostą perkėlė iš Lvivo į sostinę Kyjivą. Taip iš sovietinių katakombų išėjusi ir atsikūrusi Rytų Katalikų Bažnyčia, tradiciškai labiau veikianti Vakarų Ukrainoje, tapo visos šalies Bažnyčia, savo misijas plėtodama pietinėse ir rytinėse srityse. Vyskupas M. Byčiokas patvirtino, kad paskyrimas kardinolu reiškia susitelkimą į popiežiaus ir Šventojo Sosto reikalus, tačiau jis irgi pasirengęs rūpintis savosios ukrainiečių tautos padėtimi, ypač dabartinio karo akivaizdoje, informuodamas Visuotinę Bažnyčią apie gimtosios Ukrainos nelaimes.
Visgi reikėtų pastebėti, kad paskirtasis ukrainietis kardinolas dabar yra Katalikų Bažnyčios Australijoje ganytojas, priklauso vietinei Vyskupų konferencijai ir tai sukelia atitinkamas užduotis. Žinoma, galbūt ateityje Šventasis Tėvas paskirs vyskupą M. Byčioką į tarnystės Vatikane pareigas, pavyzdžiui, vadovauti Rytų Bažnyčių dikasterijai, bet kol kas Australijoje jis laikomas 8-uoju kardinolu per vietinės Bažnyčios istoriją.
2023 metais mirus Sidnėjaus arkivyskupui emeritui kardinolui George’ui Pellui (Džordžui Pelui), kuris ėjo tarnystę ir Vatikane, vadovaudamas Ekonomikos dikasterijai, vyskupas M. Byčiokas dabar bus vienintelis Australijoje gyvenantis kardinolas. Paklaustas, koks dabar iškilęs aktualiausias uždavinys Katalikų Bažnyčiai Australijoje, jis pripažino, jog prioritetas yra įveikti beplintantį sekuliarizmą.
„Atlikdamas kunigo tarnystę Jungtinėse Valstijose ir dabar būdamas vyskupu Australijoje, aš matau, kaip sekuliarizacija (perdėtas supasaulėjimas) paveikė Vakarų visuomenę ir pačią Bažnyčią, – sakė ganytojas. – Mes, dvasininkai, esame pašaukti būti misionieriais ir padėti žmonėms iš naujo atrasti pagarbą Dievui ir Jo Sūnui Jėzui Kristui, kad jie vėl galėtų matyti, jog bažnyčia yra vieta, kur galima sutikti Gyvąjį Dievą nuostabiausiu būdu, per šventuosius sakramentus – Atgailą ir Komuniją.“ Be abejonės, kad krikščioniškas tikėjimas vėl pasiektų žmones, ganytojai turi rodyti pavyzdį: liudyti gyvąjį Kristų pamaldumu ir savo praktiniu gyvenimu, kad kiti, žiūrėdami į juos, Jį pamatytų. Vyskupo M. Byčioko įsitikinimu, toks liudijimas ypač aktualus sekuliarizuotose šalyse, kad vietinių ganytojų ryšys su Jėzumi būtų betarpiškas ir tvirtas įgytų sektiną patrauklumą.
Pokalbiuose su žiniasklaida pastebėta, kad jis, kaip būsimas jauniausias Kardinolų kolegijos narys, savotišku būdu atstovauja jaunajai Bažnyčiai. Todėl vyskupas M. Byčiokas turi atsakingą misionierišką užduotį ypač jauniems žmonėms parodyti, jog verta sekti Kristų ieškant prasmės Vakarų visuomenėje, kuri dabar tapusi abejinga ar net priešiška tikėjimui. „Geriausias būdas parodyti jaunimui kelią pas Kristų, tai patiems ganytojams sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu savo asmeniniame gyvenime, taip pat pastoracijoje būti artimais jauniems žmonėms, ypač tiems, kurie apleisti ir marginalizuoti“, – pabrėžė paskirtasis kardinolas.
Sektini Šv. Kryžiaus Jono bruožai
Vyskupas M. Byčiokas pabrėžė, jog nelaukė nominavimo kardinolu ir niekada apie tai nesvajojo. Priminęs, kad nei vienuoliškoje formacijoje, nei kunigų seminarijoje, kandidatai į dvasinį luomą nėra ruošiami būti vyskupais ar kardinolais, jis pastebėjo, jog kiekvienas iš jų pirmiausia turi tarnauti, kaip Jėzus, kuris būtent taip apibūdino savo misiją apaštalams (plg. Mk 10, 45).
„Titulai gal ir svarbūs žmonėms, bet ne Dievui, kurio akivaizdoje mes visi esame paprasti ir lygūs“, – tvirtino būsimas jauniausias Kardinolų kolegijos narys. Tą patį nurodė ir popiežius Pranciškus spalio viduryje paskelbtame netikėtame savo laiške naujai paskirtiems kardinolams. Jis paaiškino, jog laukia didesnio dvasinio dosnumo iš Kardinolų kolegijos narių, kuriems apibūdinti geriau tinka žodis „tarnas“, o ne įprastas „eminencija“. Beje, šį kreipinį (lotynų k. „eminentis“ reiškia „prakilnybė“), kuriuo norima pabrėžti kardinolo titulo garbingumą, Bažnyčioje oficialiai leido naudoti popiežius Urbonas VIII 1644 metais padarytu sprendimu.
Minėtame laiške naujiesiems kardinolams Šventasis Tėvas primena, jog paskyrimas į Kardinolų kolegiją pirmiausia reiškia tapimą Romos vyskupijos dvasininku, simboliškai gaunant titulinę to miesto parapiją. Tai tuo pačiu išreiškia vietinių Bažnyčių hierarchų artimus saitus su Romos vyskupu, apaštalo Šv. Petro įpėdiniu, kuriam skirta būti Kristaus vietininku Žemėje. Popiežius Pranciškus laiške nurodo, kad kardinoliška tarnystė turi įkūnyti tris bruožus, kuriuos paminėjo jo gimtosios Argentinos poetas Francisco Luisas Bernandezas (Franciskas Luizas Bernandesas), apibūdindamas XVI amžiuje gyvenusį žymųjį ispaną mistiką, kunigą, karmelitų vienuolį ir Bažnyčios mokytoją Šv. Kryžiaus Joną – į tolį nukreiptos akys, maldai sudėtos rankos ir basos kojos.
„Geriausias būdas parodyti jaunimui kelią pas Kristų, tai patiems ganytojams sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu savo asmeniniame gyvenime“, – pabrėžė paskirtasis kardinolas.
Bažnytinėje tarnystėje gilus žvilgsnis, kartu su plačia širdimi reiškia karštą meilę visiems: to žvilgsnio mokykla, pasak velionio popiežiaus Benedikto XVI, yra pervertas Kristaus šonas, kuris išreiškia kančios kupiną begalinę meilę. Kardinolams reikia ir pamaldžiai sudėtų rankų, kadangi malda, kaip ir Evangelijos skelbimas, yra būtini gerų Kristaus kaimenės ganytojų bruožai. Be to, nuoširdi malda stiprina įžvalgumą, kuris reikalingas Dievo valiai atpažinti ir įgyvendinti.
Basos kojos simboliškai išreiškia keliavimą per pasaulį aiškiai matant susidariusią padėtį įvairiose vietose, kuriose žmones prislėgęs skausmas ir kančia dėl nesibaigiančių karų, diskriminavimo, persekiojimų, stichinių nelaimių ir įvairių skurdo formų. Šių iššūkių akivaizdoje, tarnaujantys Bažnyčios hierarchai turi būti pasirengę rodyti didesnę atjautą ir gailestingumą vargstantiems ir veikti vadovaujantis katalikų socialinio mokymo nuostatomis. Be abejonės, ir šiuo atžvilgiu gerą pavyzdį rodo pats popiežius Pranciškus, ištikimai rūpindamasis taika, kenčiančiais žmonėmis ir mūsų bendraisiais namais, savo enciklikose vystydamas Bažnyčios socialinį mokymą.
Kalbėdamas apie tai, paskirtasis kardinolas M. Byčiokas ypač su padėka pabrėžė Šventojo Tėvo dėmesį dėl kaimyninės Rusijos išpuolio sunkioje padėtyje atsidūrusiai Ukrainai. Kiekvieną šventadienį per kalbamą vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldą Šv. Petro aikštėje jis pamini ukrainiečių tautos tragediją, reikalaudamas nutraukti gyvenamųjų kvartalų, energetinių struktūrų bombardavimą, artėjant žiemos šalčiams, užbaigti kitą naikinimą ir nekaltų civilių gyventojų žudymą. Ganytojas priminė, kad popiežius Pranciškus ir Šventasis Sostas daug nuveikė, kad būtų išvaduojami karo belaisviai, ypač vaikai, taip pat, kad būtų suteikiama pagalba viską praradusiems karo pabėgėliams, nuolat skelbia maldos už taiką akcijas.
Galiausiai kalbėdamas apie siektiną dvasingumą, vyskupas M. Byčiokas paminėjo iki jo paskutiniu Ukrainos kardinolu buvusio, 2017 metais mirusio patriarcho Liubomyro Husaro posakį apie tikrą žmogiškumą: „Mano gyvenimo svajonė būti žmogumi, ir nors nesu 100 % tikras, ką reiškia būti žmogumi, bet ši svajonė visada išlieka, todėl nuolat už tai meldžiuosi“, – vienu metu prisipažino kardinolas L. Husaras. Paskirtasis kardinolas sakė, jog šios mintys bus didžiausia pagalba ir paskatinimas jo tolesnei ganytojiškai tarnystei.
