Prancūziškų giesmių repeticijos. Mušamo būgno garsai. Musulmonų pagarbi laikysena ir retkarčiais prie lūpų priglaudžiamas smilius, nebyliai triukšmaujančiųjų prašant tylos. Aplink zujantys vaikai. Ir bene svarbiausia – liūdesį perkeičiantis džiaugsmas. Tai – tik keletas detalių, kurios leidžia geriau įsivaizduoti šeštadieniais prieglobsčio prašytojų stovykloje tvyrančią nuotaiką. Tądien čia aukojamos šv. Mišios.
Kaip kilo ši iniciatyva, kodėl ji – reikšminga? Ir kuo ypatingas šis, katalikus draugėn telkiantis, laikas? Atsakydami į šiuos ir kitus klausimus mintimis dalinosi kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė sesuo Jolita Matulaitytė ir brolis joanitas Elijas Butkus.
„Migrantų krizės pradžioje nuvykau į Švenčionis, Adutiškį, po to – su „Caritu“ į Pabradę. Ten prancūziškai ir angliškai kalbinau atvykėlius iš Kamerūno, Kongo, Togo… Vienas jų manęs paklausė, kodėl negali turėti šv. Mišių. Taigi, tai buvo prieglobsčio prašytojų iniciatyva“, – sakė kardinolas A. J. Bačkis.
Vienas jų manęs paklausė, kodėl negali turėti šv. Mišių. Taigi, tai buvo prieglobsčio prašytojų iniciatyva.
Kardinolas ir ses. Jolita susitiko su centro vadovu Aleksandru Kislovu. Pastarasis, kalbėdamas apie prieglobsčio prašytojų situaciją, paminėjo dvasinių poreikių svarbą. „Aš tuomet užsikabinau, sakau – gal galėtume aukoti šv. Mišias? Pirma jų reakcija buvo atsargi, buvo baiminamasi, kad tai netaptų katalikų ir musulmonų (kurių stovykloje yra dauguma) susipriešinimo priežastimi“, – teigė kardinolas.
Visgi, galiausiai iniciatyvai buvo pritarta – pirmosios kardinolo šv. Mišios įvyko besibaigiant vasarai. „Vasaros pabaigoje pradėtos aukoti šv. Mišios vykdavo nedidelėje palapinėje, pievoje, viduryje gyvenimo: vienoje palapinės pusėje stovėjo gyvenamos palapinės, kitoje – krepšinio aikštelė. Tai buvo vieta, kurioje vieni šnekučiavosi, kiti meldėsi, treti žaidė krepšinį“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė Jolita Matulaitytė.
Tai buvo vieta, kurioje vieni šnekučiavosi, kiti meldėsi, treti žaidė krepšinį.
Migrantai patys pasiskirsto, kuris šįkart perskaitys skaitinį, kuris – psalmę. Kartu renkasi giesmes, repetuoja. „Į prieglobsčio prašytojų stovykloje, aukotas Mišias, brolis Elijas atsivežė būgną. Labai spontaniškai atsirado vienas juo grojęs migrantas, o po šv. Mišių jie patys dar ir susiorganizavo o po šv. Mišių jie dar valandėlę giedojo patys!“ – teigė ses. Jolita Matulaitytė.
Jai antrino ir Šv. Jono kongregacijai priklausantis brolis Elijas, sakydamas, kad mintis į šv. Mišias pasiimti instrumentą, buvo vykusi: „Tai viską pakeitė. Jie aktyviai dalyvavo, grojo, šoko, dviese ar trise mušė būgną – Mišių pabaigoje džiaugsmas liejosi per kraštus…
Migrantai patys pasiskirsto, kuris šįkart perskaitys skaitinį, kuris – psalmę. Kartu renkasi giesmes, repetuoja.
Brolis Elijas teigė, kad Pabradės stovykloje vykstančios šv. Mišios perkeičia ne tik prieglobsčio prašytojus, bet ir jį patį: „Pokytis vyksta jau vien todėl, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jie jau nebėra nepažįstami migrantai, jie tampa broliais. Galbūt taip yra todėl, kad mūsų vienuolyne yra nemažai brolių iš Afrikos šalių, kurį laiką gyvenau su jais Prancūzijoje. Aš esu įpratęs į brolius kreiptis „broli“, nesvarbu, ar jis būtų pietietis, ar lietuvis. Lygiai taip pat ir su migrantais – man jie jau yra broliai“.
Svarbu pažymėti, kad didžioji dauguma Pabradėje apsistojusių prieglobsčio prašytojų – musulmonai. Skaičiuojama, kad iš 800 stovyklos gyventojų tėra apytiksliai 40 katalikų. Tačiau įtampos dėl išpažįstamų skirtingų religijų ses. Jolita Matulaitytė teigia nepastebėjusi.
Pokytis vyksta jau vien todėl, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jie jau nebėra nepažįstami migrantai, jie tampa broliais.
Galimybė dalyvauti šv. Mišiose taip pat domino ir stovykloje gyvenančius musulmonus. Jie, atsiklausę, ar gali dalyvauti kartu, džiaugdavosi gavę teigiamą atsakymą. Pasak VA „Carito“ direktorės, tai tikriausiai lėmė dvi priežastys. Viena vertus jie būdavo suinteresuoti dalyvauti iš smalsumo, kita vertus jie yra pasiilgę bendravimo – kalbina vieni kitus, o taip pat ir nori būti patys pakalbinti.
Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorės teigimu, nuolat bendradarbiaujama su prieglobsčio prašytojų stovyklų administracijomis ir domimasi, ar jose yra krikščionių. Pavyzdžiui, Naujininkų stovykloje (Vilniuje) šiuo metu yra apsistojusios dvi krikščionių šeimos. Kadangi stovykla priklauso Vilniaus šv. Teresės parapijos teritorijoje, ten taip pat artimiausiu metu savo tarnystę pradės parapijos kunigai.
prieglobsčio prašytojai žiniasklaidoje nuo pat pradžių buvo pristatomi beveik kaip priešai…
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio teigimu, prieglobsčio prašytojai žiniasklaidoje nuo pat pradžių buvo pristatomi beveik kaip priešai. Buvo gąsdinama įvairiomis pasekmėmis, kilsiančiomis tuomet, kai į šalį įsileisime kitų religijų bei kultūrų žmones. „Todėl kilo visuomenės priešiškumas ir nenoras priimti kitokius žmones, buvo baiminamasi, kad jie sudrums mūsų gyvenimą. Dabar, kai viskas atiduota pasienio apsaugai, atrodo, kad reikalas išspręstas.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis teigė, kad turime ieškoti išeičių iš turimos situacijos, suteikti galimybę krikščionims pabūti kartu, pasimelsti. O taip pat ir parodyti, kad mūsų krašto broliai krikščionys nėra abejingi jų išgyvenimams. Tad šv. Mišios ir yra vienas iš būdų, kuris padeda įnešti vilties į nerimo ir baimės kupiną migrantų kasdienybę. „Nerūšiuokim – čia politinis emigrantas, čia ekonominis… Būkime krikščionys. Mylėkime savo artimą, būkime jiems artimais“, – ragino kardinolas.
turime ieškoti išeičių iš turimos situacijos, suteikti galimybę krikščionims pabūti kartu, pasimelsti.
Klausiantiems – kuo aš galėčiau būti naudingas? – Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ siūlo savanoriauti tiek ruošiant, tiek dalijant humanitarinę pagalbą migrantams. O taip pat – organizuojant užimtumo veiklas prieglobsčio prašytojų stovyklose. Šiuo metu ieškoma ir galimybių migrantams įgyti šiltų žieminių batų. „Žmonės turi mažiau galimybių padovanoti dėvėtus, tačiau tebetinkamus kitam dėvėti batus. Todėl ieškome paramos, kuri leistų jų nupirkti“, – sakė sesuo.
