Lietuvoje kilo didžiausias skandalas dėl palyginti nedidelio Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (toliau – LRT įstatymo) pakeitimo. Viešojoje erdvėje jau įsigali sąmokslo teorijos, neva Seimas ar kai kurie politikai užsimojo pašalinti iš pareigų dabartinę LRT generalinę direktorę ir užvaldyti visuomeninį transliuotoją, o vėliau ir visą Lietuvos žiniasklaidą. Apmaudu, kad į šią dezinformacijos kampaniją įsitraukia nemažai žurnalistų. Džiugu, kad kita dalis jų šioje pasiutpolkėje dalyvauti atsisako ir į situaciją žvelgia nepraradę sveiko proto.
Pakalbėkime faktais. Siūloma pataisa numato 3 aspektus dėl LRT tarybos galių, susijusių su generalinio direktoriaus atleidimu: 1) generalinio direktoriaus atleidimui turi pakakti paprastos daugumos Tarybos narių balsų; 2) balsavimas dėl atleidimo turi būti slaptas; 3) atsisakyti reikalavimo tarybai pagrįsti nepasitikėjimą viešojo intereso pažeidimu.
Užbėgdamas už akių visai kritikai dėl siūlomos balsų daugumos, iš karto pripažinsiu, kad dabartiniame projekto variante numatyta 1/2 taisyklė (kad pareikšti nepasitikėjimą generaliniu direktoriumi galima 6 iš 12 tarybos narių balsais) yra ydinga ir turi būti ištaisyta. Laikausi nuomonės, kad nepasitikėjimas gali būti pareikštas ir paprasta 7 iš 12 balsų dauguma. Tokia taisyklė numatyta ir kitose demokratinėse šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur žurnalistai neprotestuoja dėl šios nuostatos ir nerašo skundų Europos Komisijai.
Dėl balsavimo slaptumo – slapto balsavimo principas nesikerta su demokratijos ir atskaitomybės principais – tam tikrais klausimais (pavyzdžiui, dėl pareigūnų skyrimo ar atleidimo) slaptai balsuoja tiek Seimas, tiek ir Konstitucinio Teismo teisėjai. Slaptai anksčiau balsuodavo ir LRT taryba, rinkdama generalinį direktorių, iki praeitoje kadencijoje priimtų pataisų, kurios įtvirtino atvirą balsavimą. Manau, kad slaptas balsavimas geriau užtikrins LRT tarybos narių laisvę nuo spaudimo priimti vienokį ar kitokį sprendimą bei potencialaus persekiojimo. Tai leis priimti teisingesnius sprendimus.
Dėl trečiojo aspekto – nepasitikėjimo, grindžiamo viešuoju interesu, – norėčiau pasisakyti plačiau.
2024 m. birželio 6 d., praeito Seimo kadencijai einant link pabaigos, tuometinė valdančioji dauguma (TS-LKD, Liberalų sąjūdis, Laisvės partija) savo balsais prastūmė įstatymo pataisą, kuri įtvirtino disproporciją LRT tarybos ir LRT generalinio direktoriaus santykiuose, nepagrįstai sustiprinant pastarojo valdymo organo galią. Nauja įstatymo 13 straipsnio 5 dalies formuluotė numatė, kad generalinis direktorius gali būti atleistas „tik tuo atveju, jeigu Taryba pareiškia jam viešuoju interesu pagrįstą nepasitikėjimą <…>“. Kas tas viešasis interesas? Teisėje aiškaus apibrėžimo nerandame. Vadinasi, tai interpretacijų ir įrodinėjimo klausimas.
Hipotetinėje situacijoje LRT tarybai, kaip aukščiausiam juridinio asmens valdymo organui, norint pareikšti nepasitikėjimą direktoriumi, tenka viešojo intereso pažeidimo įrodinėjimo našta. Kodėl šis reguliavimas yra ydingas? Pirma, tai neišvengiamai įveltų LRT valdymo organus į teisinius ginčus dėl viešojo intereso interpretacijos. Pavyzdžiui, jeigu atlikto LRT audito rezultatai netenkina LRT tarybos, ar tai jau galima vertinti kaip viešojo intereso pažeidimą?
Kas tas viešasis interesas? Teisėje aiškaus apibrėžimo nerandame. Vadinasi, tai interpretacijų ir įrodinėjimo klausimas.
Šiuo metu klausimas atviras. Dabartinis reguliavimas generaliniam direktoriui tiek šiuo, tiek ir visais kitais hipotetiniais atvejais leidžia atsimušti teigiant, kad viešasis interesas nepažeistas, o nepasitikėjimas tėra susijęs su techniniais ar neesminiais trūkumais. Tarybai gali atrodyti kitaip. Atsiduriame teisinėje aklavietėje, iš kurios „išvairuoti“ turėtų, matyt, teismas.
Antra, tarp tarybos ir jai pavaldaus generalinio direktoriaus negali būti ginčo dėl to, kas yra viešasis interesas. LRT tarybos, kaip skirtingų institucijų sudaromo aukščiausio valdymo organo, „atstovaujančio visuomenės interesams“ (LRT įstatymo 10 str. 1 d.), pati esmė yra viešojo intereso apsauga ir jo laikymosi kontrolė. Jos reiškiamas nepasitikėjimas generaliniu direktoriumi savaime preziumuoja, kad viešasis interesas pažeistas.
Todėl dabartinė LRT įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostata yra nelogiška. Ne tik dėl to, kad ji pasako tai, kas „ir arkliui aišku“. Tai pasakydama, ji apriboja tarybos, kaip aukščiausio valdymo organo, galimybes vykdyti efektyvią LRT priežiūrą ir priimti kartais būtinus sprendimus dėl šios Lietuvai labai svarbios žiniasklaidos priemonės ir jo vadovybės. Ypač žinant, kad LRT išlaikymui skiriami visai nemaži mokesčių mokėtojų pinigai (80 mln. eurų per metus).
Praeitoje kadencijoje, kai buvo priiminėjamos konservatoriaus V. Juozapaičio pasiūlytos pataisos, stiprinančios vienasmenio valdymo organo (generalinio direktoriaus) ir silpninančios kolegialios LRT tarybos galią, nei pačio V. Juozapaičio, nei už pataisas balsavusių Seimo narių kažkodėl niekas nekaltino politizacija ir, juo labiau, autoritarizmu. Dabar, kai norima atkurti generalinio direktoriaus atskaitomybę tarybai, prie Seimo jau suplanuotas protestas, o viešoji erdvė pripildyta pačių baisiausių kaltinimų antidemokratiniais ir antikonstituciniais valdančiųjų kėslais.
Sunku suprasti, kur čia įžvelgiama politizacija ir žiniasklaidos užvaldymas? LRT taryba nėra sudaryta nei iš Seimo narių, nei iš socialdemokratų, nei iš Nemuno aušriečių. Jos sudaryme, be Seimo, dalyvauja Prezidentas, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos vyskupų konferencija. Ar tikrai įsivaizduojama, kad visos šios institucijos, skirdamos savo pasirinktus narius į LRT tarybą, bus diriguojamos socialdemokratų ar, juolab, aušriečių? Jeigu taip, tai opozicija ir protestuotojai tikrai pervertina mūsų galią.
Ar tikrai panašu, kad šiandien valdantieji visais klausimais puikiai sutaria su gerbiamu Prezidentu? Gal Vyskupų konferencija netikėtai tapo socdemų sąjungininku arba Meno kūrėjų asociacija, besitęsiančių kultūrininkų protestų kontekste, pasirašė kokius nors slaptuosius protokolus su jų įtaką LRT valdyme siūlančiu didinti R. Žemaitaičiu? Galiausiai, dabartinis Seimas, kurio įtakos labiausiai baiminasi visi „žiniasklaidos užvaldymo“ pranašautojai, narius į LRT tarybą skirs tik 2028 m., o iki tol joje toliau dirbs praeitoje kadencijoje deleguoti nariai. Todėl visoje šioje diskusijoje matau tik daug nepagrįstų prielaidų ir sąmokslo teorijų, bet mažai faktų.
Ar tikrai įsivaizduojama, kad visos šios institucijos, skirdamos savo pasirinktus narius į LRT tarybą, bus diriguojamos socialdemokratų ar, juolab, aušriečių?
Tai ypač patogu trumpą atmintį turintiems konservatoriams. O jeigu prisimintume faktus, tai pamatytume, kad jie ne visada buvo patenkinti LRT darbo kokybe ir ypač generaliniu direktoriumi. Kaip dabar populiaru sakyti, „rankraščiai nedega“, tai internete vis dar galima rasti tuometinio Andriaus Kubiliaus patarėjo Virgio Valentinavičiaus pokalbio su JAV ambasadore reziumė. Šiame pokalbyje jis nuogąstauja dėl per didelio LRT palankumo socialdemokratams (tuo metu esantiems opozicijoje) ir teigia, kad „generalinį direktorių reikia pakeisti, bet tai yra sudėtinga, nes yra daug teisinių saugiklių apsaugoti jį nuo pakeitimo dėl politinių priežasčių“. Kai šiandien Seimas niekaip nebando pakeisti LRT generalinio direktoriaus, o tik atstatyti tarybos teisėtos kontrolės galias, V. Valentinavičius teigia, kad vyksta „puolimas prieš LRT“, kuris „yra neatsakingos ir griaunančios valstybės pamatus politikos pavyzdys“.
Šiame kontekste įdomiausia, žinoma, dabartinės LRT generalinės direktorės retorika. Ji neapsiribojo vien valdančiųjų kaltinimu siekiant „užvaldyti LRT“. Užvaldyme, anot jos, kartu su politikais dalyvauja ir LRT taryba! Skamba kaip visiška nesąmonė – juk taryba ir yra aukščiausias valdymo organas. Bet gal šiame pasakyme yra kur kas gilesnė prasmė? Gal generalinė direktorė, kuri buvusio Seimo kultūros komiteto pirmininko V. Juozapaičio pataisų dėka iki šiol jautėsi neliečiama, bijo, kad, pakeitus LRT įstatymą, vėl teks realiai (ne formaliai) atsiskaitinėti tarybai, kuri ją į šias pareigas ir paskyrė. Paskyrė, beje, irgi ne be niuansų, tik iš trečio karto.
Nerimą turbūt jai kelia ir Valstybės kontrolės atliktas auditas, kuris skirtingai, nei bandoma dabar įtikinti visuomenę, pabrėžė, kad LRT nustatyti pažeidimai yra „esminiai ir sisteminiai“. Tai reiškia, kad turi būti ir įstatymų pakeitimai, ir atsakomybė.
Todėl LRT įstatymo pakeitimai inicijuoti ne lygioje vietoje – tai ilgai brendusi problema. Skirtingai, nei dabar skelbia įvairios sąmokslo teorijos, tai daroma kaip tik siekiant kuo labiau sumažinti politizacijos potencialą ir garantuoti LRT valdymo organų atskaitomybę visuomenei, kad ši strategiškai svarbi viešoji įstaiga nepavirstų „valstybe valstybėje“.
