Lietuviai yra svetinga, artimui nelaimėje padedanti tauta. Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų nutautinimui buvo pasitelktas vienas propagandinis ginklas – pavaizduoti lietuvius kaip žydšaudžių, artimo nelaime besinaudojančių savanaudžių tauta. Vis tik istorija liudija kitaip. Daugiausia tarp pripažintų žydų gelbėtojų yra būtent lietuvių. Ir dabar lietuviai išsiskiria pagalba kenčiančiai ukrainiečių tautai, kuo visai nepasižymi net kai kurie geografiškai artimesni Ukrainos kaimynai. Bet dabar norėčiau papasakoti vieną mažai Lietuvoje žinomą mūsų istorijos epizodą. Ir aptarti, kaip dorybė kartais virsta yda.
1939-ųjų rugsėjo 1 d. – Vokietija užpuola Lenkiją. Vilniaus kraštas, kuris tada dar vis priklausė Lenkijai, susiduria su itin dideliu lenkų pabėgėlių būriu. Galėtume manyti, kad vietiniai lenkai savo tautiečius pabėgėlius priėmė svetingai. Deja, nors pabėgėliams šelpti Vilniuje buvo sudarytas Pabėgėlių rėmimo komitetas, tačiau tarp vilniečių kilo didžiulis nepasitenkinimas. Retas kuris norėjo įsileisti į savo patalpas pabėgėlius, žiūrėjo į juos įtariai. Vilniečiai nepalankiai žiūrėjo į atbėgėlius dar ir todėl, kad pastarieji atvirai keikė bei plūdo tai, ką Vilniaus lenkai dar garbino, t. y. Lenkijos valdžią.
Tačiau rugsėjo 17 d. pradėtas Lenkijos puolimas ir iš rytų – Lenkiją užpuolė Sovietų Sąjunga. Raudonajai armijai pasirodžius Vilniaus krašte ir sparčiai stumiantis į vakarus, sumuštų Lenkijos armijų likučiai ir civiliai pabėgėliai metėsi Lietuvos link. Lietuvoje jie tai jau tikrai nelaukė svetingo sutikimo, bet kas beliko?
Lietuvos-Lenkijos sieną nuo rugsėjo 18 d. pradėjo kirsti lenkų kariai ir civiliai. Daug automobilių, autobusių, lengvųjų automobilių, motociklų ilgomis voromis slinko Kauno gatvėmis. Minios kauniečių puolė į tas gatves, kur slinko ši tragiška eisena. Tomis dienomis Kauną pasiekė ir nemaža buvusios Lenkijos aukštų valdininkų. Tarp jų buvo Vilniaus vaivada Mauruševskis, Suvalkų ir Gardino burmistrai bei seniūnai, buvęs ministras pirmininkas Prystoras, buvusio maršalo J. Pilsudskio našlė Marija Pilsudska su dukromis, buvęs vyriausias Varšuvos burmistras Stažynskis ir kt. Rugsėjo 20 d. prie Lietuvos sienų pradėjo rinktis pabėgėliai iš tolimesnių Lenkijos vietų. Tai buvo daugiausia moterys su mažais vaikais.
Svarbu paminėti, kad su bendru pabėgėlių srautu į Lietuvą atbėgo ir apie 200 lenkų veikėjų, ypač pasižymėjusių atkaklia antilietuviška veikla, kadaise garsiau už kitus šaukusių marsz na Kowno, persekiojusių lietuvius ir lietuvių organizacijas Vilniuje bei Vilniaus krašte.
Kaip Lietuva priėmė pabėgėlius iš šalies, kuri buvo priešiška, okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą? Juk visą tarpukarį gyventa Vilniaus atsiėmimo raginimais, tik 1938 m. po Lenkijos ultimatumo nutrauktas karo stovis.
Priėmė taip rūpestingai, kaip tik buvo galima svajoti tomis dienomis. Tarpininkaujant Lietuvos vyriausybei, Raudonajam kryžiui ir kitomis organizacijoms, pabėgėliams iš Lenkijos buvo suteikta pagalba. Kaip komentuoja istorikas G. Surgailis: „Tiems visko netekusiems žmonėms, kurie galbūt įsimetė tik dokumentus ir keletą zlotų, kurie Lietuvoje tapo beverčiai, vis dėlto buvo sugebėta padaryti taip, kad jie būtų ir maitinami, ir pastogę gautų, ir vaikais buvo pasirūpinta (…) Kūrėsi šalpos komitetai, aukų rinkimo komitetai. Valstybė daugiau koordinavo, labai didžiulė buvo parama iš visuomenės. Nors ir buvusiems priešams, žmogiškumas tada egzistavo. Paprastas eilinių žmonių mielaširdiškumas, ko gero, ir buvo ta vedanti raudonoji linija, kuri ėjo per visą, tiesa, gana trumpą pabėgėlių integravimo laikotarpį Lietuvoje.“
Yra išlikę rašytinių liudijimų, kaip lenkai stebėjosi tokiu rūpesčiu ir jiems parodyta artimo meile. Žinoma, pabėgėliams buvo numatyta ir nemaža apribojimų, kurie buvo visiškai suprantami tomis apklinkybėmis. Visų pirma jie turėjo registruotis vietos policijos nuovadoje, negalėjo savavališkai keisti gyvenamosios vietos, priklausyti politinėms organizacijoms, dalyvauti tų organizacijų veikloje ar apskritai politiniame Lietuvos gyvenime. Apie 200 lenkų veikėjų, pasižymėjusių atviru šovinizmu ir antilietuviška veikla, buvo pasiūlyta per 14 dienų apleisti Lietuvą, leista per ją keliauti toliau. Lietuvos vyriausybė galėjo juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet to nepadarė.
Vis tik net tai, kad lietuviai draugiškai priėmė pabėgėlius, žmoniškai elgėsi su jais, nepakeitė kai kurių lenkų pabėgėlių šovinizmo ir nenuslopino jų pykčio Lietuvai. Prasidėjo vietos lenkų kurstymas, kad Lenkija bus atstatyta dar didesnė negu buvo, o Lietuva bus inkorporuota į tą didžiąją Lenkiją, todėl nereikią paklusti naujai lietuviškai administracijai. Ėmė kurtis ir plėstis slapti rateliai, dažnai naudojamasi vietos lenkų organizacijomis. Buvo pradėti kaupti ginklai, prasidėjo pasikėsinimai prieš lietuvių sargybas Vilniuje. Be to, prasidėjo antilietuviška propaganda ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o 1940 m. sausio mėn. Lietuvos valstybės saugumo organai susekė dvi pogrindines lenkų organizacijas, kurios veikė prieš Lietuvos valstybę.
Ryšium su lenkų antivalstybinių organizacijų panaikinimu Vilniuje užsienio valstybių spaudoje pasirodė straipsnių, kad lenkai vis dar neišmoko susivaldyti toje valstybėje, kurioje galėjo prisiglausti nuo karo siaubo, ir kad jie yra netvarkos bei neramumų židinys. Laikraščiai taip pat pabrėžė, kad antilietuviškos veiklos iniciatoriai yra iš įvairių Lenkijos sričių atbėgę lenkai inteligentai, kurie Vilnių nori padaryti sąmokslininkų centru.
Tai gražus ir pamokantis mūsų istorijos epizodas. Pirmiausia jis parodo, kad to meto lietuviai užjautė svetimą vargą ir per labai trumpą laiką organizavo platų šalpos tinklą. Nepaisydami to, kad lenkai tuo metu buvo lietuviams priešiška tauta. Kaip matome šiandien, ši lietuvių atjauta ir gebėjimas susitelkti artimo pagalbai niekur nedingo. Išties esame tuo požiūriu didi tauta, nepamirškime to.
gailestingumas gali virsti leftistine atvirų durų politika, kas galiausiai suardo valstybės socialinį audinį ir padaro didžiulę žalą visai visuomenei.
Bet pasimokyti galime ir ne tokių malonių pamokų. Su lenkų pabėgėliais tuomet atėjo ir grėsmių, nes Lietuvai priešiški veikėjai tuoj ėmė po mūsų sparnu organizuoti antivalstybines organizacijas, kurios buvo susektos ir nukenksmintos. O štai mūsų dienomis grėsmę kelia ne patys pabėgėliai iš Ukrainos, kuriems Lietuvos suteikta pagalba galime visi didžiuotis.
Grėsmę kelia tai, kad būtent prisidengdama pabėgėliais tuometinė Vyriausybė nusprendė atverti duris ir masinei darbo imigracijai. Ir dar bent porą metų visiems sakė, kad į Lietuvą plūstantys užsieniečiai – tai pabėgėliai, nors pabėgėliai tuo metu sudarė gana nedidelę bendro atvykėlių srauto dalį. Tai buvo gudrus ėjimas, pasinaudota tinkamiausia proga legalizuoti kolonizacijai. Lietuvių gerumas, kuris savaime buvo visiškai teisingas, išnaudotas atvirų durų politikai. Ir taip sukurtos milžiniškos grėsmės mūsų visų saugumui, o gal dar svarbiau – nutautinimui.
Katalikų klasikas G. K. Čestertonas yra labai taikliai pastebėjęs, kad „modernusis pasaulis nėra blogas – kai kuriais atžvilgiais jis gerokai per geras. Jis kupinas sulaukėjusios ir iššvaistytos dorybės“. Tuo norėta pasakyti, kad dažnai daugiau žalos padaro ne pačios ydos, o būtent dorybės, kuomet jos neina gretoje su kitomis dorybėmis. Pavyzdžiui, teisingumu. Taip gailestingumas gali virsti leftistine atvirų durų politika, kas galiausiai suardo valstybės socialinį audinį ir padaro didžiulę žalą visai visuomenei.
Lietuviai buvo ir yra svetinga, artimo meilės darbams pajėgi tauta. Bet kadaise lietuviai buvo dar ir karių tauta, gebėjusi įžvelgti grėsmes, matydama prasmę saugoti šį Dievo mums patikėtą Žemės lopinėlį. Bijau, kad pastarojo elemento mūsų tautoje lieka vis mažiau. Jis kažkada prabus, kaip kad dabar prabudo britai. Bet geriau būtų grėsmes įžvelgti iš anksto ir užkirsti joms kelią nei vėliau kentėti vargą atsiiminėjant savo valstybę.
Tekste remtasi straipsniu „Lenkai, Antrojo pasaulinio karo atbėgėliai, Lietuvoje (1939 m. rugsėjis–1940 m. birželis)“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992).
