Leftistai, vadinantys save liberalais, mėgsta konservatyvias pažiūras vadinti siauromis. Iš tiesų klausimas tėra toks, į kokią pusę linkima savo pažiūras plėsti? Vienų ribos plačios dešinėje ir siauros kairėje, kitų – atvirkščiai. Nėra taip, kad kas nors apimtų visą pažiūrų spektrą. Leftistų dvasios tėvas Herbertas Markuzė atvirai kalbėjo, kad ribas kairėje reikia plėsti, o dešinėje – siaurinti. Būtent taip jis suprato tikrą toleranciją. Taip ją suvokia ir jo sekėjai.
Dalis konservatorių naiviai tikisi, kad leftistai pasieks tam tikrą ribą ir sustos. Nenustos, nebent bus sustabdyti. Šiandien – lyčiai neutralios partnerystės, rytoj – santuokos, poryt – įsivaikinimas. Galiausiai – bet kokios kritikos ir pačios konservatyvios pasaulėžiūros uždraudimas.
Įkandin homoseksualų ir transseksualų žengia ir kitokie lytinės egzotikos mėgėjai. Kanadoje jau seniai svarstomas pedofilijos pripažinimas eiline lytine orientacija, o Nyderlanduose ne taip seniai veikė oficialiai registruota pedofilų partija, uždaryta ne dėl savo ideologijos, o dėl administracinių problemų.
Nemažai pasiekta ir kitose srityse. Ideologija, draudžianti mažam padaužai uždrožti rykštele, reikalauja kuo platesnių teisių draskyti kūdikį motinos įsčiose. Šiandien ruošiamasi tolesniam žingsniui. Kalifornijoje rengiamas įstatymas, kurio tikslas – įteisinti abortus iki pat gimimo ir suteikti teisę žudyti jau gimusius kūdikius. Perskaitėte teisingai. Demokratų valdomoje valstijoje įteisinama gimusių piliečių likvidacija. Adolfas Hitleris su Josifu Stalinu rūko kamputyje.
Vakarų pasaulis, vis labiau išsilaisvinantis iš krikščionybės, gręžiasi į Molocho ir Astartės kultus. Pirmoji pagonių dievybė reikalavo aukoti savo vaikus, antroji skatino ištvirkauti. Abu šie kultai neša mirtį: vienu atveju žmonės naikinami tiesiogiai, kitu – per tarpinius procesus. Lytiškumą atsiejus nuo prigimtinės šeimos ir vaikų joje, mažėja gimstamumas ir tauta išmiršta.
Lytiškumą atsiejus nuo prigimtinės šeimos ir vaikų joje, mažėja gimstamumas ir tauta išmiršta.
Rytams taip pat nėra kuo girtis. Rusija, skelbianti save moralės gynėja nuo supuvusių Vakarų, šiandien žudo vaikus ir prievartauja moteris Ukrainoje, o Kinijoje abortuoti gemalai vartojami maistui, kaip vitaminingos medžiagos. Kiniškas komunizmas, rusiškas fašizmas ir vakarietiškas leftizmas sėja tą patį mirties kultą, tik skirtingų porūšių.
Vis dėlto mums, gyvenantiems Vakaruose, pirmiausiai reikia išsišluoti savo kieme. Ir čia abortai bei genderizmas tėra ledkalnio viršūnėlė. Šaknis – savanaudiška ir vartotojiška kultūra. Ją galima išsakyti perfrazuotu Rusijos nacionalbolševikų teiginiu: aš esu viskas, visa kita – niekas.
Santykis su kitu vertinamas pagal sau teikiamą malonumą ar naudą. Lytiškumas – viena tokių sričių, kur galima pasiekti maksimalaus malonumo, tad visos kitos lytiškumo funkcijos tampa antraeilėmis arba išvis nurašomos.
Vaikai, kurie dar nėra subrendę vartojimui, tėra kliūtis jo siekti. Priešingai, augantis vaikas, jau galintis vartoti ir taip nešti pelną leftizmo užsakovui – kapitalui, tampa visokeriopos globos objektu. O jei dėl šeimos instituto krizės blogėja demografiniai rodikliai, ima trūkti vartotojų ir darbo jėgos – įsivežkime imigrantų ir galutinai nužudykime tautą.
Prielaida, kad ilgainiui vartotojiškumas ir savanaudiškumas gali sukelti pasaulinę demografinę krizę ir taip ims trūkti vartotojų bei darbo jėgos tolimoje ateityje, mažai tedomina. Mūsų amžiui išteklių užteks, o po mūsų – nors ir tvanas.
Juolab, kad šiandien pasaulio mastu gyventojų, taigi – darbo jėgos ir vartotojų – daugiau, negu reikia. Jei Vakarų pasaulyje problema – žmonių trūkumas, tai planetoje – kaip tik jų perteklius, kuris savo ruožtu skatina kitų išteklių trūkumą.
Pagrindinės kliūtys leftizmui galutinai įsiviešpatauti Vakarų pasaulyje – tai nacionalizmas ir krikščioniškoji moralė. Nacionalizmas stato sienas masinei imigracijai ir globaliam kapitalui, o krikščioniškoji moralė kreipia žmonių mintis aukštyn, tolyn nuo savanaudiškumo ir vartojimo.
Abi kartu šios vertybinės sistemos telkia žmones į gyvas bendruomenes ir įkvepia idealus, svetimus ir net priešingus leftistinei ideologijai. Sutelkta grupe sunkiau manipuliuoti, nei vienišu individu, tad bendruomeniškumas iš principo pavojingas, o jei ta bendruomenė dar ir idealistinė…
Dėl šių priežasčių nacionalizmą stengiamasi išvis sunaikinti, o jei tai per sunku – bent nukreipti jį į aborigenišką folklorą ir nupolitinti, o krikščionybės įtaką – apriboti moraliai skystesnių religijų naudai, jai pačiai išmušant dantis ir išsukinėjant rankas.
Tobulas krikščionis leftistų atžvilgiu – sentimentalus tolerantiškas hipsteris, kuriam vis vien žmonių moralė, svarbu, kad visiems būtų gera ir smagu.
Nacionalistas, apsiribojantis liaudies šokiais ir dainomis, taip pat mažai pavojingas, nors tam tikro pavojaus esama: o jei kada užsimanys tautiškos politikos?
Regint šiuos leftistų receptus, skatinant mirties kultą, aišku, ką patiems daryti, siekiant išsaugoti ir plėtoti gyvybės kultūrą. Dera viską daryti priešingai – stiprinti nacionalizmą ir krikščionybę, skatinti jų tarpusavio sąjungą, puoselėti idealistinį požiūrį, jog žmogus vertas tiek, kiek jis savęs atiduoda kitiems – Dievui, artimui, bendruomenei, valstybei ir pagaliau – žmonijai. Žmonija taip pat nėra galutinė riba: visa Dievo kūrinija verta pagarbos ir apsaugos.
Visa tai reiškia plėsti ribas gėrio pusėje ir siaurinti jas blogio pusėje. Nebus taip, kad pasaulis ir žmogus jame gyvuotų apskritai be jokių ribų. Klausimas tiktai toks, ar ribas brėšime gyvenimui, ar mirčiai?
