Šio laikmečio kovos dėl doros, laisvės ir lygybės, šeimos ir lytiškumo, gyvybės ir žmogaus teisių, tautiškumo ir žmogiškumo sampratų skaldo ne tik pasaulį. Į skirtingas stovyklas dalijasi ir krikščionys, kartais tapdami vieni kitiems didesniais priešais, nei tie žmonės, kurie gyvena pasaulyje. Kas svarbiau – teisingumas ar meilė? Teisumas ar atjauta? Kas yra artimas ir kas – svetimas? Štai klausimai, dalijantys žmones į dešinę ir kairę.
Dešinieji krikščionys pernelyg dažnai užmiršta Jėzaus žodžius pas jį atvestai svetimautojai: „…aš tavęs nepasmerksiu“ (Jn 8:11). Kairieji užmiršta, kas pasakyta po to: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (ten pat). Iš dviejų šalia nukryžiuotų pasmerktųjų Kristus atleido tik vienam, kuris atgailavo. Atgaila – esminė sąlyga atleidimui. Jei žmogus piktybiškai tęsia nuodėmingą gyvenimo būdą, nėra pagrindo malonei, lieka tiktai akistata su rūsčiu teisingumu (Žyd 10:26–27).
Atskiras ir svarbus klausimas – kam priklauso kompetencija nustatyti teisingumą: Dievui ar Juo tikinčiam žmogui? Krikščionys tiki, jog teisingumo šaltinis tėra vienas Dievas (Jok 4:12). Pats Jėzus kviečia tikinčiuosius vengti ką nors teisti, kad patys išvengtų teismo savo atžvilgiu (Lk 6:37). Tai atrodo radikalus malonės manifestas. Bet kaip jį suderinti su kitomis Dievo Žodžio eilutėmis, kur gausu teismo?
Jonas Krikštytojas nusidėjėlius vadina angių išperomis (Lk 3:7). Kitur lygiai taip pat kalba Jėzus (Mt 12:34). Apaštalas Paulius ragina už tam tikras nuodėmes atiduoti žmogų šėtonui (1 Kor 5:5), o kitur išvardija visą sąrašą, kokie žmonės liks už Dievo Karalystės vartų (1 Kor 6:9–10). Tai, kas paviršutiniu žvilgsniu atrodo prieštaringai, suderina dar vienas Pauliaus teiginys, jog žmogus, teisiantis kitą už tai, ką daro pats, pasmerkia ir save (Rom 2:1).
Tai leidžia spręsti, kad nuodėmė tikinčiajam – ne griežtumas ar apskritai vertinimas, o veidmainystė ir šališkumas. Ne tik malonės trūkumas, bet teisingumo iškreipimas. Kitiems galime taikyti tik tokias taisykles, pagal kokias gyvename patys. Siekiant gyventi tiesoje ir skleisti ją aplinkui vertinimai – tiesiog būtini. Teisusis turi būti įvardytas teisiuoju, nusidėjėlis – nusidėjėliu. Nuodėmei – pasmerkimas, nusidėjėliui – malonės viltis per atgailą, bet tik per ją.
Istorijoje būta atvejų, kai krikščionys taip stipriai siekdavo teisingumo, jog užmiršdavo meilę. Dabar žymi dalis krikščionių per meilę užmiršta teisingumą. O be teisingumo ir pati meilė tampa prieštaringa – deklaruojant meilę nusidėjėliams griežtai smerkiami tie, kurie nuodėmę įvardija nuodėme. Tai jau nėra krikščionybė, o kažkoks keistas liberalizmo ir komunizmo hibridas, kai gėris ir blogis iš pradžių sulyginami, o po to ir sukeičiami vietomis.
Nuoseklus krikščionis nėra fariziejus, keliantis aukštus dorovinius standartus ir pats juos pažeidinėjantis. Bet jis nėra ir sentimentalus tolerantiškas humanistas, kuriam vis vien, kaip žmogus elgiasi, kad tik jam būtų gera. Neutralumas kovoje tarp gėrio ir blogio – irgi nuodėmė. Ji vadinama tinginyste, bailumu ar net išdavyste. Kiekviena yda iš šio trejeto nutolina nuo tiesos. Tą, kuris nei karštas, nei šaltas, Viešpats grasina išvemti iš savo burnos (Apr 3: 16).
Žinoma, Bažnyčia nėra politinė partija. Ne Bažnyčios reikalas spręsti techninius klausimus. Bet Bažnyčios pareiga užimti aiškias pozicijas ten, kur vyksta kova dėl esminių vertybių.
Bažnyčia nėra politinė partija, bet Bažnyčios pareiga užimti aiškias pozicijas ten, kur vyksta kova dėl esminių vertybių.
Jei kalbėsime apie laisvę, tai vienintelė tikrovėje galima laisvė – pasirinkti priklausomybę. Visa kita – abstrakcijos ir iliuzijos. Ar krikščionys turėtų nurodinėti kitiems žmonėms, kurią pusę rinktis? Daugeliu atvejų – tik patarimu. Bet būna atvejų, kai tenka imtis įstatymų – tada, kai vieno žmogaus laisvė kenkia kitam arba bendruomenei.
Lygybė – taip pat kebli sąvoka. Jei kalbėsime apie lygybę prieš įstatymą arba apie lygias startines galimybes socialiniame gyvenime, kiek tai priklauso nuo visuomenės, tai tokia lygybė – tiesiog sinonimas teisingumui. Bet jei pradėsime lyginti dirbantį žmogų su tinginiu, protaujantį – su kvailiu, dorą – su pataikaujančiu savo ydoms, tokia lygybė – teisingumo antonimas.
Dievo Žodyje laisve vadinamas gyvenimas tiesoje (Jn 8:32). Kalbant apie lygybę, jau pačios Dangaus Karalystės, rojaus ir pragaro perspektyvos prieštarauja absoliučios lygybės idėjai. Maža to, netgi išteisintųjų gretose galioja tam tikra hierarchija: vieni bus išgelbėti ir gaus atlygį už gerus darbus, kiti taip pat bus išgelbėti, bet jų darbai sudegs, o jie patys liks be jokių nuopelnų (1 Kor 3:10–15). Taigi, atskirtis ir hierarchija yra dieviški principai ir tai yra norma.
Itin skaldanti tema šiuo metu – požiūris į prigimtinio lytiškumo alternatyvas ir šeimos sampratas jų kontekste. Čia galima tiktai priminti, jog Dievas sukūrė Adomą ir Ievą – du skirtingų lyčių žmones, skirdamas juos vienam kitą. Šeima Dievo Žodyje ir žmonijos istorijoje – pirmesnė už bet kurią kitą bendruomenę ar instituciją, tad ne tik valstybei, bet ir Bažnyčiai telieka priimti prigimtinę šeimą kaip duotybę. Vieno vyro, vienos žmonos ir jų vaikų šeimą.
Lytiškumas Šventajame Rašte turi aiškią paskirtį – veiskitės ir dauginkitės (Pr 1:28). Alternatyvios lytiškumo sampratos Biblijoje vertinamos gana griežtai: tiek homoseksualizmas (Kun 20:13), tiek zoofilija (Kun 20:15–16), net ir skirtingų lyčių žmonių santykiai be gyvybės intencijos (Pr 38:9–10) Senajame Testamente laikomi mirtinomis nuodėmėmis.
Naujasis Testamentas susilaiko nuo sprendimų, kaip bausti nusidėjėlius žemiškajame gyvenime, tačiau taip pat aiškiai įvardija homoseksualizmą gėda ir nuodėme, kuri uždaro vartus į Dievo Karalystę (Rom 1:26–27; 1 Kor 6:9–10). Tiesa, kaip ir kitų nuodėmių atveju, čia paliekama viltis išsigelbėti su atgailos sąlyga. Įdomu tai, kad pastaruoju atveju homoseksualizmas įrašytas vienoje eilutėje su tokiais dalykais kaip girtuoklystė ir keiksmažodžiai. Taigi, homoseksualizmas bibliniu požiūriu – blogis, bet vargu, ar girtaujantis keikūnas turėtų už jį griežtai smerkti kitą.
Dar viena skaldanti tema – abortai. Iš tiesų Biblija šiuo klausimu – stebėtinai taupi. Už žmogžudystę tyčios atveju reikalaujama mirties bausmės (Iš 21:12–14). Tuo tarpu už dirbtinai sukeltą persileidimą apsiribojama baudos mokesčiu (Iš 21:22). Iš to tenka spręsti, kad gemalas, žvelgiant griežtai bibliškai, nėra prilyginamas žmogui. Norint tarp jų rašyti lygybės ženklą reiktų remtis kitais argumentais – zoologiniais, anatominiais, pagaliau – filosofiniais. Vis dėlto aišku, kad žmogaus gemalo sunaikinimas Biblijoje įvardijamas nusikaltimu, užtraukiančiu bausmę.
Pagaliau, tiek pasaulį, tiek ir krikščionis skaldo požiūris į tautiškumo santykį su žmogiškumu. Jau „tautosaka“ virto istorija apie gerąjį samarietį, kuris išgelbėjo žydą, paliktą mirčiai kitų žydų. Iš čia – interpretacija, koncentruotai išreikšta masonų šūkyje: visi žmonės – broliai. Vis dėlto krikščionybėje viskas sudėtingiau, nei pasaulio ideologijose. Čia yra ir kita istorija – apie moterį kanaanietę, kur paties Jėzaus pavyzdžiu grindžiama mintis, jog pirmiausiai būtina pasirūpinti savo tauta, savo šeima, savo bendruomene, o jau iš to, kas lieka, šelpti kitus (Mt 15:21–28).
Apibendrinant reiktų prisiminti, jog religija ir politika Naujajame Testamente nėra tapačios. Jėzus Kristus aiškiai sakė, kad Jo Karalystė – iš kito pasaulio, ragindamas atiduoti Dievui, kas Dievo, ir Cezariui, kas Cezario. Taigi, daugeliu atvejų krikščionys turi teisę ir net pareigą vertinti vieno ar kito poelgio moralumą, bet ne visais atvejais turėtų primetinėti savo vertinimus įstatymu.
Krikščionys nėra iš pasaulio, bet siųsti į pasaulį. Taigi, vykstant vertybinėms kovoms nėra krikščioniška likti nuošalyje ar juolab – kaip nors teisinti blogį. Tiesiog kalbant apie gėrį ir blogį, svarstant ir leidžiant įstatymus, reikia rasti kitų argumentų, nei Dievo Žodis. Daugelis dieviškų principų suvokiami ir be religinio konteksto – pagarba gyvybei, jai atviras lytiškumas, solidarumas su sava bendruomene ir būtent per ją – su visa likusia žmonija – nėra krikščionių monopolis. Bet prieš kalbėdami pasauliui krikščionys turėtų pirmiausiai patys susivokti savyje.
