Šiandien bažnyčiose daug diskusijų, kur riba tarp pagarbos žmogui ir Dievo garbinimo. Dėl požiūrių skirtumų šiuo klausimu skyrėsi ištisos bažnyčios. Dabartinio ekumenizmo dvasioje verta šį klausimą užduoti vėl, atsigręžiant į kanonines visų bažnyčių šaknis – Šventąjį Raštą.
Pradėkime nuo Dekalogo. Pakartoto Įstatymo knyga, 5-as skyrius, 7-a eilutė – 9-os eilutės pradžia. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas.
Izaijo knygoje, 48-ame skyriuje, 11-os eilutės pabaigoje Dievas kalba taip pat griežtai: Savo šlovės neperleisiu kitam! Dievo Žodį užantspauduojanti knyga – Apreiškimo knyga – 22 skyriuje, 8–9 eilutėse darsyk mums primena tą pačią tiesą. Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!“
Ką mums sako šios trys citatos? Tai, kad niekas nėra lygus Dievui. Dievo šlovė priklauso tik Jam. Visa, kas statoma aukščiau arba vietoje Dievo, yra stabai, kurių garbintojams numatoma griežta bausmė. To paties Apreiškimo knygos skyriaus 15-oje eilutėje apie Dievo miestą sakoma: O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro.
Aptarėme žinomiausias Rašto vietas iš evangeliškos perspektyvos. Bet Biblija nėra tiktai evangelikų savastis. Tai – vientisas Dievo Žodis. O jame yra ir kitokių teiginių. Peržvelkime juos.
Apaštalo Judo laiškas, kuriame aptariami Sodomos ir Gomoros nusikaltimai, 1-ame skyriuje, 8-oje eilutėje sako: Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems. Apie ką čia kalbama? Iš konteksto panašu, kad apie angelus – toliau rašoma apie arkangelo Mykolo pokalbį su šėtonu. Taigi, šlovingaisiais vadinamos būtybės, kurios yra žemesnės už Dievą. Kas yra šlovingasis? Tas, kuris disponuoja vienokia arba kitokia šlove.
Toliau – dar įdomiau. Laiškas romiečiams, 8-as skyrius, 30-a eilutė. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino. Ši eilutė – ne tokia vienareikšmė: ką tik perskaitėme Kosto Burbulio vertimą. Česlovo Kavaliausko vertime skaitome: išaukštino. Šie žodžiai nėra sinonimai, vis dėlto jų reikšmės – artimos. Kai sakome, jog Dievas yra Aukščiausias, tai Jam teikia šlovę. Kas yra aukštesnis už kitus, disponuoja tam tikra šlove.
Eikime dar toliau: 1-as laiškas korintiečiams, 15-as skyrius, 41-a eilutė. Vienokia yra saulės šlovė, kitokia šlovė mėnulio ir dar kitokia šlovė žvaigždžių. Ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi šlove. Tai – vėl K. Burbulio vertimas: Č. Kavaliauskas vietoje „šlovės“ mini „spindesį“. Įdomu tai, kad protestantas vartoja žodį „šlovė“ ten, kur katalikas renkasi kitus žodžius. Karaliaus Jokūbo vertime čia irgi randame žodį „glory“. Graikiškame tekste – žodis „doksa“, kurį kalbininkai verčia į „šlovę“. Iš čia – žodis „ortodoksai“.
Antra Samuelio knyga, 1: 19. „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli parblokšta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai!“ Čia kalbama ir apie tautos, ir apie žmogaus šlovę: tai Dovydas kalba apie Saulių ir jo sūnų Jonataną. Izaijo 35: 1 – 2 eilutės: Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Jie Viešpaties šlovę matys, didingumą mūsų Dievo.
Izaijo 52:1. Atsibusk, atsibusk! Apsivilk savąja stiprybe, Sione! Vilkis savosios šlovės drabužiais, Jeruzale, šventasis mieste, nes neapipjaustytieji ir netyrieji nebemindžios daugiau tavęs! 1 Petro laiškas, 2:7. Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu. Laiškas romiečiams, 2:10. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui. Graikiškame tekste čia taip pat randame žodį „doksa“.
Iš viso to matyti, kad šlovė kaip tokia Dievo Žodyje nėra laikoma išimtine Dievo savybe ar nuosavybe. Dievas teikia šlovę kiekvienam, kuris nuoširdžiai laikosi tiesos ir daro gera. Tad jei girdime šūksnius „šlovė didvyriams“, tame nėra nieko antikrikščioniško. Ištraukos iš Izaijo ir Samuelio knygų taip pat kalba apie tautos arba šalies šlovę. Net Saulė ir kiti dangaus šviesuliai turi savo šlovę.
Ištraukos iš Izaijo ir Samuelio knygų taip pat kalba apie tautos arba šalies šlovę. Net Saulė ir kiti dangaus šviesuliai turi savo šlovę.
Galimas klausimas: ar šlovė reiškia tą patį, ką ir garbė? Sinonimų žodynas sako, kad taip. Visgi įvairiose kalbose tai yra du skirtingi žodžiai: „čestj“ ir „slava“, „glory“ ir „honor“, „Ruhm“ ir „Ehre“. Pagal kontekstą šlovė yra tai, kas teikiama kitam, garbė gali turėti šią reikšmę, bet yra ir kita: vidinė garbė, siejama su dorybėmis. Apie dorą, kilnų elgesį sakoma: garbingas elgesys. Daug rečiau – šlovingas. Kai kurie žmonės siekia sau šlovės būtent garbės sąskaita, kai elgiasi amoraliai, kad pelnytų kitų gyrių.
Biblinėje kalboje šiais dviem žodžiais gali būti verčiama ta pati graikiška sąvoka arba giminingos sąvokos. Pavyzdžiui, Pirmajame Petro laiške, 5-ame skyriuje, 4-oje eilutėje kalbama apie Dievo ištikimųjų garbės vainiką. Graikiškame tekste čia vartojamas žodis „doksis“: mums jau žinomas žodis kitu linksniu. Laiške efeziečiams 3:13 apaštalas rašo, kad jo vargai yra jo sekėjų garbė – čia taip pat randame žodį „doksa“.
Šlovė, kaip ir garbė, yra laipsniuojami dydžiai. Katalikai ir stačiatikiai netgi turi atskiras teologines sąvokas, kur garbinimas, skiriamas Dievui, vadinamas „latria“, o pagarba šventiesiems – „dulia“.
Vis dėlto garbinimas ir pagarba yra sąlyginės sąvokos, kylančios iš tos pačios šaknies. Skirtumas tarp garbinimo ir pagarbos yra dirbtinis, abiem atvejais tai reiškia: teikti garbę. Tas pats Dekalogas, draudžiantis kam nors priskirti Dievo šlovę, sako: gerbk savo tėvą ir motiną.
Meilė gali būti sąlygiška ar besąlygiška. Dievas mus pamilo besąlygiškai, dar prieš mums tampant vertais Jo meilės – nors yra pasakyta: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios kenčiate (Antrasis laiškas tesalonikiečiams 1:5). Tuo tarpu šlovė, garbė, pagarba yra sąlygiška. Ypač kai kalbame apie gyvas būtybes, apie asmenis. Pagonys garbina savo dievybes dėl to, kad jos – galingos. Kaip rašė žymus krikščionių mąstytojas Klaivas Liuisas, tai gali paversti religiją subtilia satanizmo forma.
Biblinis Dievas pirmiausiai garbinamas už Jo dorybes. Išmintį, teisingumą ir meilę. Dievas Biblijoje bent dusyk apsireiškia kaip silpnas: pirma – kaip bejėgis kūdikis, antra – kaip auka ant kryžiaus. Dievas leido sau pasirodyti silpnu, bet šioje išorinėje silpnybėje atsiskleidė didžiausia Jo galia – meilės galia. Todėl judėjams toks Dievas yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė.
Jie mieliau garbins Dievą, kuris yra stiprus, net jeigu Jis nėra geras. Krikščionys garbina Dievą, kuris yra geras, net kai Jis spurda kančioje, aplinkos išjuoktas ir pasmerktas. Šiuo požiūriu krikščionybė aukštyn kojomis apverčia visą mąstymo tradiciją: galios tiesą keičia tiesos galia.
Svarbiausia, ką turime atminti, tai kad Dievas yra Aukščiausias. Tad ir Jam skiriama pagarba yra ir turi būti aukščiausio laipsnio. Bet tai nėra pagrindas manyti, kad garbės ar šlovės teikimas kam nors kitam yra stabmeldystė ar dar kas blogesnio. Tai gali teigti atskiros teologinės tradicijos, bet Biblija kalba ką kita.
Iš astronomijos pradžiamokslio žinome, kad Mėnulis nėra savarankiškas šviesulys. Jis tik atspindi Saulės šviesą. Taip ir žmogus gali būti tik dieviškos šlovės ir dorybės atšvaitėlis. Atskiras klausimas – ar tokiu atšvaitėliu gali būti tik tikratikis? Vargu. Biblijoje nėra parašyta: gerbk savo tėvą ir motiną, jeigu jie išpažįsta tikrą tikėjimą. Juos gerbiame už tai, kad jie mus pagimdė, augino ir rūpinasi. Kiekvienas žmogus, netgi klaidatikis, gali išpildyti tam tikrus dorovinius principus. Ir tai verta pagarbos.
Esminis klausimas, ar tai, ką gerbiame, garbiname, pagaliau – šloviname, yra savo vietoje. Apaštalų darbuose, 12-ame skyriuje pasakojama apie karalių Erodą, vieną iš garsios Erodų giminės, kurį pataikūnai lygino su Dievu. 23-čioje eilutėje skaitome, kad Erodui tai baigėsi mirtimi. „Jūs būsite kaip dievai“ – pirmas šėtono pažadas žmonijai, dar Pradžios knygoje. Būtent pretenzija į Dievo vietą – ar kito kėlimas į šią vietą – yra nuodėmė ir didelė kvailystė.
Svarbiausia, kad tai, kas svarbiausia, mums visuomet būtų svarbiausia. Todėl, kai ką nors ar kurį nors vadiname brangiausiu, geriausiu ar šlovingiausiu, susimąstykime – gal jau krypstame klaidingu keliu. Būtent iš stabmeldžių tradicijos kyla tokios sąvokos kaip „dievinimas“. Vienintelė esybė, kurią galima būtų dievinti, yra pats Dievas, bet vargu, ar ir Jam reikia dievinimo, nes Jis ir taip jau yra Dievas.
Tik Dievas gali būti aukščiausia vertybė ir aukščiausias autoritetas be išlygų. Visa kita – po Jo. Tik Juo galime absoliučiai pasitikėti, o visi kiti – žmonės ar angelai – visada turi būti vertinami kritiškai.
Pabaigoje prisiminkime Antrąjį laišką tesalonikiečiams, 1-ąjį skyrių, 11-ą – 12-ą eilutes. Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą. Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame, iš mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės.
Jėzus Kristus sujungė dieviškąją ir žmogiškąją šlovę, taip pašlovindamas ir pašventindamas pačią žmogystę. Jį garbiname kaip tikrąjį Dievą ir kartu – tikrąjį žmogų.
