Kartų konfliktas – tai problema, sena kaip pasaulis. Būtų bergždžia ieškoti kaltės tik vienoje pusėje: tiek vyresnioji, tiek jaunesnioji karta dažnai stokoja empatijos, geranoriškumo ir net intelektualinio sąžiningumo, kalbėdama apie kitą kartą. „Nebrendylos piemenys“ ir „nukvakę seniai“ – tolygūs apibendrinimai, po kuriais dingsta asmuo, jo išsilavinimas, proto savybės, pasaulėžiūra, moralė, gebėjimai, patirtys ir pasiekimai.
Kartų konfliktas apima ne tiktai žmones, bet ir vertybes, ištisas pasaulėžiūrines sistemas. Tradicionalizmas ir modernizmas – tolygūs kraštutinumai, kai vertybės vertinamos pagal tai, ar jos – senos, ar naujos. Nors visa istorinė patirtis ir logika rodo, kad tiek sena, tiek nauja gali būti ir gera, ir bloga.
Labai dažnai nauja – tai užmiršta sena. Šiuolaikinis jaunimas, galvodamas ir veikdamas pagal principą „pasaulį seną išardysim ir ant griuvėsių naują rūmą pastatysim“, kartoja tai, kas buvo skelbiama jau prosenių laikais. Žinoma, ką nors paskelbti ateities reiškiniu – perspektyviau, nei ieškoti pavyzdžių praeityje. Istorinės pažangos ir lemties akcentais kaip ginklais naudojosi tiek komunistai, tiek fašistai, tiek nacionalsocialistai. Visi jie skelbė, kad jų pergalė nulemta istorinės raidos, o jų priešai jau pralaimėję.
Dabar taip kalba liberalai, nors pastarasis apibrėžimas – gana sąlygiškas ir problemiškas. Klasikiniai liberalai, kaip ir konservatoriai, atsargiai žiūrėjo į teisinių reglamentų gausinimą, nes vieni vertino laisvę, kiti – autentiškas dorybes, kurioms laisvės atmosfera – palankesnė, nei prievartos. Tikra dorybė išplaukia tik iš vidinio įsitikinimo. Šiuolaikiniai liberalai siekia vis daugiau viešo ir net privataus gyvenimo sričių apibrėžti įstatymais. Jų liberalizmas – globėjiškas ir kartu – represyvus: klausimas, kuris iš šių dviejų bruožų labiau prieštarauja klasikiniam liberalizmui. Įteisindami kelis gyvenimo reiškinius jie brėžia vis siauresnes ribas kitoms būties raiškoms, kurios prieštarauja jų pačių įsivaizdavimui apie teisingą ir laimingą gyvenimą.
Agresyvių ideologijų smogikais pirmiausiai tampa jaunimas. Balilos, komjaunimas, hitlerjugendas, chunveibinai. Pastarasis žodis tapo bendrine sąvoka, reiškiančia fanatiškus revoliucionierius, kuriems griauti senąjį pasaulį atrodo ne tik teisinga, bet ir malonu. Griovimo instinktas kyla iš zoologinio galios instinkto, siekiant įtvirtinti save kito sąskaita. Čia teisingumas vertinamas sėkmės kriterijumi. „Nevykėlis“ – baisiausia, kuo, chunveibinų požiūriu, galima būti. Moralinė pergalė jiems – kažkas iš kito pasaulio dimensijos. Jų suvokimo ribose pergalė – tai pažeminti, pavergti, o kraštutiniu atveju – sunaikinti kitą.
Nors šiandien chunveibino charakteris labiausiai būdingas liberaliosios „demokratijos“ šaukliams ir būtent jaunimui, šiuos apibendrinimus absoliutinti būtų klaidinga. Pirmiausiai chunveibinus beveik visada užaugina vyresnioji karta, gaivališką jauno žmogaus potencialą išnaudodama savo tikslams. Menka patirtis, dar silpnai išplėtotas kritinis mąstymas jauną žmogų leidžia fanatizuoti lengviau, nei vyresnį. Didysis paradoksas: chunveibinai grumiasi su praeities atgyvenomis, nukvakusiais seniais, ir čia pat gali aklai garbinti išties nukvakusią senmergę, narcizo komplekso apsėstą profesorių ar vidutinio amžiaus chamą, jei šie kalba jų – jaunimo stiliumi, kurį išties patys sukūrė ir įkvėpė tam jaunimui.
Maža to. Chunveibinas gali išpažinti konservatyvias ar net kraštutines tradicionalistines pažiūras tam tikrose gyvenimo srityse ir kartu pasižymėti chunveibiniškais charakterio bruožais. Galios kultas, galios argumentai, net jei ta galia – tik įsivaizduojama savame socialiniame burbule, storžieviškas bendravimas su oponentais ar tiesiog konkurentais, o pirmiausiai – obsesinė priešų paieška ten, kur turėtų būti diskusijos partneriai… Tai – tiktai keletas fragmentų iš bendros puokštės. Naivu būtų įsivaizduoti, jog dešinioji pusė apsaugota nuo to, kas dabar stipriausiai reiškiasi kairėje: nacionalsocialistai taip pat daug kur akcentavo tradicijas ir kitas dešiniąsias vertybes, bet jos buvo tiktai retorinė priedanga griovimo siekiams.
Formalus išsilavinimas taip pat nėra pakankama apsauga nuo destruktyvaus charakterio. Tarp komunistų ir nacionalsocialistų taip pat būta intelektualų ir net akademikų. Tik visuma, susidedanti iš išsilavinimo, kritiško ir analitinio mąstymo ir žmogiškos doros, gali bent iš dalies užtikrinti blaivų požiūrį į save ir kitus.
Arogancija, agresija, patyčios, siekis išstumti ir sunaikinti oponentus šiandien būdingi tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems radikalams, net jei pastarųjų daugiau ir jie šiandien – įtakingesni, tad ir labiau matomi. Jei kairiųjų radikalų atsakomybė už tokį elgesį – didesnė, tai tik dėl to, kad būtent jie formavo tokį diskursą, kuriame išaugo ir dešinieji radikalai, perėmę jų manieras. Nacionalsocialistai taip pat mokėsi iš komunistų.
Taigi, chunveibiniškumas nėra nei išskirtinė amžiaus, nei politinės stovyklos problema. Tai – bendras bruožas, kylantis iš sugedusios žmogaus prigimties, iš liguisto ego, iš pasąmoningai jaučiamo vidinio menkumo, kurį siekiama dangstyti ar kompensuoti aukštinant save ir žeminant kitą. Amžiaus problema sprendžiama lengviausiai: jaunystė anksčiau ar vėliau praeina. Įvairiems autoriams priskiriama ir įvairiai formuluojama tezė: jei tau – dvidešimt ir nesi radikalas, tau trūksta širdies, jei tau – keturiasdešimt ir nesi konservatorius, tau trūksta smegenų. Intelektualinė ir moralinė branda dažnai ateina su amžiumi, nors – kaip irgi sako klasikai – kartais amžius ateina vienas.
Ant chunveibinų beprasmiška pykti. Jie būtent siekia suerzinti: taikos sąlygomis emocinės provokacijos atstoja šautuvus ir laužtuvus. Kas juos išveda iš rikiuotės, tai pašnekovo ramybė. Keletas frazių pamąstymui ir orus pasitraukimas iš beprasmio ginčo. Dar galima palinkėti brandos. Tada ir jie supranta, jog tolesnės provokacijos – beprasmės. O tai – jau galima sąlyga jiems permąstyti savo laikyseną, strategiją ir taktiką. Nutilus jausmingiems barniams ateina tyla, o ji – geriausia terpė racionalioms mintims.
