Daug metų vėlinių oktavoje vienos dienos vidurdienį maldai už vyskupijoje tarnavusius mirusiuosius dvasininkus Vilkaviškio vyskupijos kunigai ir vyskupai rinkdavosi Vilkaviškyje atstatytoje vyskupijos katedroje. Šiemet lapkričio 4-ąją šia intencija šv. Mišios buvo aukojamos Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje.
Auka buvo skirta už vyskupą emeritą Juozą Žemaitį 30 dieną po jo iškeliavimo į Dievo namus bei už visus mirusiuosius vyskupijos dvasininkus. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Rimantas Norvila, šventąją auką atnašavo apie trisdešimt vyskupijos kunigų. Liturgijai sakralaus iškilmingumo suteikė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų Povilo Padleckio ir Žydrūno Galinio atliekamos giesmės. Prieš šv. Mišias kunigai giedojo psalmes, po šv. Mišių kunigai ir kartu meldęsi tikintieji prie vyskupo J. Žemaičio kapo bazilikos šventoriuje sugiedojo „Viešpaties angelo“ maldą.
Tą dieną įžengusius į baziliką pasitiko šventovės gale išstatytas vyskupo emerito Juozo Žemaičio portretas, iš kurio žvelgiančios visada gerumu švietusios ganytojo akys nulydėjo altoriaus link. Arčiausiai altoriaus kairėje, prie vyskupo klausyklos pleveno žvakės šviesa. Praviros klausyklos durelės ir ant jų padėta stula su vyskupo mėgta maldų knyga tarsi tikino: jis tik trumpam kažkur užtruko, būtinai dar susitiksime…
Lygiai prieš dvejus metus, 2019 metų vėlinių oktavoje, lapkričio 5-ąją, Vilkaviškio katedroje vyskupas J. Žemaitis bene paskutinįkart vadovavo šv. Mišioms už mirusius vyskupijos kunigus. Dvasininkams ir maldininkams buvo džiugu girdėti ir matyti dar stipraus balso ir tvirtos laikysenos ilgametį vyskupijos ganytoją.
Šiemet šv. Mišiose pamokslavęs Vilkaviškio katedros ilgametis klebonas prelatas Vytautas Gustaitis pradžioje provokavo klausimu: „Ko mes čia susirinkome?“ Prisiminti vyskupo, kuris mums buvo Tėvu ir paėmęs arklą pradėjo arti Vilkaviškio vyskupijos dirvą? Jis buvo antrasis Vilkaviškio vyskupas po vyskupijos įsteigimo, jos amžininkas, gimęs 1926-ųjų rugpjūčio 26-ąją… Labai norėčiau, kad būtume susirinkę dėkoti, jog turėjome tokį ganytoją. Jis buvo pamaldumo pavyzdys. Dėkoti už tai, kad patys galėjome prisiliesti prie jo gyvenimo, išgirsti jo žodį, patirti jo tėvišką dėmesingumą, meilę. Vyresniosios kartos kunigai gali paliudyti, jog vyskupas visada rasdavo laiko priimti, išklausyti, patarti,“- kalbėjo pamokslininkas.
Remdamasis dienos Evangelija ir tai, kad esame vėlinių oktavos laike, pamokslininkas paryškino, jog dažniausiai mes vieni kitiems liekame skolingi meilės, jautrumo, dėmesingumo, paguodos žodžio; mes nestokojame duonos, tačiau neretai mirštama iš dvasinio bado. Tačiau prisimindami vyskupą Juozą, iš meilės Dievui galime padaryti kažką gero šalia esančiam, pasilenkti prie jo su paguodos žodžiu, pagalba. Tada būsime laimingi ir patys, ir tie, kuriems darome gera, ir tas dėl kurio tai padarėme.
Prieš suteikdamas palaiminimą J.E. vyskupas Rimantas Norvila dėkojo kunigams ir visiems kartu besimeldusiems, kiek galima buvo pandemijos sąlygomis susirinkti. Solistams dėkojo už išskirtinę giesmės dovaną, sakydamas, kad tuo labai džiaugtųsi ir savo laiku vargonininku dirbęs a. a. vyskupas Juozas. Ganytojas priminė kunigo tarnystės žavesį, prasmingumą ir kartais erškėčiuotą kelią bei pasitaikančių išbandymų prasmę. Taipogi prašė melstis už naujus pašaukimus į kunigystę.
