Savo interviu lenkų europarlamentaras Marekas Jurekas aiškina, kodėl Lenkija turėjo paremti Ukrainą bei pasipriešinti ciniškam ES karo laikų spaudimui ratifikuoti Europos Tarybos „Stambulo konvenciją”, skatinančią lyčių ideologiją ir siekiančią sugriauti tradicinės šeimos modelį.
Birželio mėnesį Stambulo konvenciją, kuria skatinama lyčių ideologija, nepaisant visų Ukrainoje veikiančių Bažnyčių kritikos, ratifikavo Ukrainos parlamentas. Neseniai Lenkijos savaitraštyje „Do Rzeczy” paskelbtame straipsnyje iš dalies dėl to kaltinate Lenkiją. Kodėl?
-Nekaltinu Lenkijos, kaltinu Europos Sąjungą, nors, žinoma, apgailestauju, kad neparėmėme Ukrainos pasipriešinti Europos spaudimui.
Ukraina 10 metų labai drąsiai priešinosi Stambulo konvencijai. Ukrainos vyriausybė iš tiesų pasirašė konvenciją prorusiško V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžioje, tačiau prezidentas P. Porošenka jos neratifikavo, kaip ir prezidentas V. Zelenskis iki pat karo pradžios.
Prieš Stambulo konvenciją griežtai ir su dideliu viešu rezonansu pasisakė krikščionių autoritetai, ypač atstovaujantys patriotiškiausioms Bažnyčioms, visų pirma Graikų katalikų Bažnyčiai ir autokefalinei Ortodoksų Bažnyčiai, kurios vadovas yra metropolitas Epifanijus.
Europos Sąjunga itin ciniškai pasinaudojo užpultos ir iš dalies okupuotos šalies, nuniokotos karo ir reikalaujančios pagalbos, drama.
Politinė valdžia pritarė Ukrainos krikščionių nuomonės suformuluotiems argumentams, kol Europos Sąjunga itin ciniškai pasinaudojo užpultos ir iš dalies okupuotos šalies, nuniokotos karo ir reikalaujančios pagalbos, drama. Šį pagalbos poreikį Europos Sąjunga panaudojo spausdama Ukrainos valdžios institucijas atsisakyti savo ilgalaikės politikos.
Tačiau kokį vaidmenį čia galėjo suvaidinti Lenkija?
-Stambulo konvencijos neratifikavo beveik ketvirtadalis Europos Sąjungos šalių, įskaitant pusę Vidurio Europos šalių (Lietuvą, Latviją, Slovakiją, Vengriją, Čekiją ir Bulgariją).
Bulgarijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad konvencija nesuderinama su konstitucinėmis šeimos teisėmis. Slovakijos parlamentas pareikalavo oficialaus Slovakijos prezidento pareiškimo, kad Slovakija galutinai atsisako ratifikuoti šį dokumentą. Ir Zuzana Čaputova, norėdama ar nenorėdama, turėjo tam paklusti.
Taigi yra nemaža grupė šalių, atsisakančių ratifikuoti šią konvenciją. Lenkija turėjo prisijungti prie tos grupės, ir tikiuosi, kad kada nors tai padarysime.
Mūsų šalyje konvenciją ratifikavo liberali Ewos Kopacz (Evos Kopač) vyriausybė prieš pat Teisės ir teisingumo partijai ateinant į valdžią 2015 m. Tai, kad ji kelia esminių konstitucinių prieštaravimų, rodo prieš dvejus metus ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio (Mateušo Moravieckio) Konstituciniam Teismui pateikta byla.
Vien dėl šios priežasties mūsų valdžios institucijos turėjo paremti Ukrainą, prieštaraujančią konvencijai, aiškiai nurodydamos, kad Ukraina, kaip kandidatė į ES, turi teisę laikytis tokios pat pozicijos, kaip Bulgarija ar Slovakija arba turėti tokių pat abejonių kaip Lenkija. Lenkija iki šiol konvencijos nepasmerkė, kas būtų sustiprinę argumentą gerbti šalių, kurios formaliai laikosi kitokios nei mes, poziciją.
Nežinau, ar dėl mūsų paramos Ukraina būtų atsispyrusi ES spaudimui, tačiau aš, kaip lenkas, pirmiausia esu suinteresuotas, kad Lenkija darytų viską, ką gali, siekdama sukurti sveiką ir saugią geopolitinę aplinką mūsų šaliai, ir prisidėtų prie Europos, gerbiančios savo civilizacijos pamatus, skatinimo.
Kaip manote, ką, be Stambulo konvencijos pasmerkimo, Lenkija turėtų daryti dabar, kai ją ratifikavo ir Ukraina, kad ši šalis, jeigu įstos į ES, vis dėlto galėtų sustiprinti konservatyvią stovyklą?
-Pirmiausia reikia aiškiai deklaruoti, kad pasisakome už krikščioniškąją civilizaciją.
Prisiminkime, kad pokario laikotarpiu buvo laikai, kai, pavyzdžiui, Éamono de Valeros vadovaujama Airija oficialiai teigė, kad pagrindinis jos tarptautinės politikos principas – remti tautų teises ir krikščioniškąją civilizaciją, būtent tai Lenkija turėtų aiškiai pasakyti ir šiandien.
Tam tikra prasme mes iš tikrųjų tai darome. Tačiau taip pat reikia tai paaiškinti ir ieškoti praktinių krikščioniškosios civilizacijos principų įgyvendinimo formų, kad būtų sukurti tarptautiniai faktai ir tarptautinė nuomonė tam.
Geriausias būdas vykdyti tokią politiką šiandien būtų tarptautiniu mastu pristatyti ir sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių kaip alternatyvą Stambulo konvencijai.
Tokio dokumento projektą parengė Respublikos dešiniųjų partija (Prawica Rzeczypospolitej) ir Ordo Iuris institutas, ir aš jį pristačiau konferencijoje Prancūzijos nacionalinėje asamblėjoje, Zagrebe, Europos Parlamente ir kt. Ministras Pirmininkas Morawiecki prieš dvejus metus paskelbė, kad Lenkija parengs ir pateiks konvencijos projektą ta pačia dvasia.
šeimos teisės žiauriai puolamos tarptautiniu mastu, o valstybėms, kurios jas konkrečiai gina savo įstatymais, reikia teisinio pagrindo ir organizacinės sistemos, kad jos galėtų vieningai veikti tarptautinėse organizacijose.
To nereikėtų atidėlioti jau vien dėl to, kad, visų pirma, šeimos teisės žiauriai puolamos tarptautiniu mastu, o valstybėms, kurios jas konkrečiai gina savo įstatymais, reikia teisinio pagrindo ir organizacinės sistemos, kad jos galėtų vieningai veikti tarptautinėse organizacijose, kuriose esame ir kuriose šeimos teisės yra puolamos.
Todėl būtina veikti aktyviai, o ne tik reaguoti.
Man tik įdomu, ar Lenkija dar turi erdvės manevruoti ideologinėje srityje po to, kai Lenkijos vyriausybė sutiko su vadinamuoju teisinės valstybės mechanizmu ir, be to, dabar įsipareigojo įvykdyti 116 vadinamųjų orientyrų, kad gautų ES lėšas. Juk visi žinome, kad Europos Komisijos šantažas yra ideologiškai motyvuotas.
-Pirmiausia pagrindinių teisių sritis neturėtų būti traktuojama kaip ideologinis klausimas, nes tai nėra ideologijos sritis. Šeima nėra postulatas, ji yra tikrasis visuomenės pagrindas. Teisė į gyvybę yra visų kitų teisių įgyvendinimo sąlyga.
Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis 2020 m. labai teisingai pasakė, kad pasirinkimo laisvė yra svarbus principas, tačiau negimęs žmogus neturi pasirinkimo.
Tai reikėtų pabrėžti ir dėl to, kad mūsų oponentai, kvestionuojantys visuomenės pagrindus, nesako, kad jų pozicija yra ideologija, bet pateikia ją kaip akivaizdžią „žmogaus teisių” išraišką. Jei taip, šioje srityje reikėtų pradėti esminę diskusiją ir idėjų konfrontaciją.
Antras dalykas – ekonominis šantažas, deja, tapo nuolatiniu Europos Sąjungos politikos principu.
Tai, žinoma, yra visiškas teisinės valstybės principo, apie kurį kalba ES, paneigimas. Lenkijos negalima kaltinti demokratinių principų ir Europos Sąjungos „vertybių” pažeidimu, kai šių kaltinimų, nepaisant Europos Komisijos prašymo Lenkijai, nepatvirtino Europos Vadovų Taryba.
Europos Vadovų Taryba niekada nepradėjo preliminarios procedūros, kad nustatytų, ar iš viso kilo grėsmė šiems principams. Ji nenustatė, kad tokia grėsmė buvo iškilusi nei pirmininkaujant Donaldui Tuskui, nei šiuo metu pirmininkaujančiam Charlesui Micheliui.
Tai, kas vyksta, prieštarauja teisinės valstybės principams ir rodo, kad Europos Sąjungos politika vis labiau kenkia mūsų regiono šalių nepriklausomybei ir jų gebėjimui vykdyti savarankišką politiką.
Tai dar viena priežastis Vidurio Europos šalims imtis tiesioginio bendradarbiavimo. Vadinamasis tvirtesnis bendradarbiavimas yra viena iš Europos sutartyse numatytų institucijų, todėl šeimos teisių srityje ar kitose srityse, įskaitant infrastruktūrą ar užsienio politikos iniciatyvas, mūsų regiono šalys turėtų pasinaudoti šia sutartimis pagrįsta priemone.
Tai būtina sąlyga siekiant atkurti pusiausvyrą Europos Sąjungoje, užtikrinti normalų jos veikimą ir sustabdyti šiandien matomą destruktyvią beprotybę.
Vyksta karas, kai kurių ES šalių, ypač Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, sienoms gali kilti grėsmė, tačiau Europos Sąjunga vykdo išpuolius prieš savo pačios valstybes nares.
Tai dar gėdingiau, turint omenyje, kad Prezidentas E. Macronas vykstant karui Ukrainoje ragino nesiekti „pažeminti” Rusijos, nes ji yra didi tauta. O kaip dėl mūsų tautos, Lenkijos? Ar ji turėtų būti pažeminta?
Prezidentui E. Macronui ir Europos vadovams laikas pasakyti, kad bet kokie Lenkijos ir Europos Sąjungos valdžios institucijų nesutarimai negali baigtis mūsų šalies pažeminimu, nes Europos bendradarbiavimas negali būti susijęs su bet kurios tautos pažeminimu.
Kaip šiame kontekste vertinate neseniai Varšuvoje apsilankiusį Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitetą, kurio misija – pirmoji tokio pobūdžio per visą istoriją – buvo ištirti ES lėšų panaudojimą Lenkijoje?
-Visi šie veiksmai yra dalis spaudimo mūsų šaliai, todėl jau daugelį metų raginu mūsų valdžios institucijas tvirtai laikytis Sutartyje numatytų teisių ir nesutikti su jokiais neoficialiais ES veiksmais. Tyliai įteisindami tokią ekonominę prievartą, mes sutinkame, kad ji taptų ES veiklos principu. Turėtume nedelsdami pasitraukti iš šio kelio.
Jūsų nuomone, ar Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis teikia pakankamai reikšmės konservatyvioms ir krikščioniškoms vertybėms, kad iš tikrųjų sugriežtintų savo poziciją ir rizikuotų prarasti ES lėšas šioms vertybėms ginti?
-Tai pokytis, kurio katalikiška viešoji nuomonė ir jai atstovaujančios institucijos reikalauja jau daugelį metų.
Iki šiol pagrindinių teisių, susijusių su krikščioniškuoju identitetu, moraline tvarka, šeimos teisėmis ir teise į gyvybę, sritis buvo laikoma kultūriniais klausimais, neturinčiais realių politinių pasekmių. Tuo tarpu šios teisės paneigiamos, nes nėra realaus politinio atsako. Tai turi pasikeisti, ir šis pokytis dar laukia mūsų.
Mūsų valdžios institucijos mato ir supranta šią tikrovę, tačiau jos nepadarė reikiamų išvadų, ir atėjo laikas jas padaryti.
Geras akstinas tam yra pastarojo meto įvykiai Jungtinėse Valstijose, kai Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Roe vs Wade, kuriuo valstijoms sugrąžinta teisė saugoti gyvybę nuo pradėjimo.
Tai ilgalaikės ir nuoseklios politikos rezultatas. Žinoma, tai didelė pergalė ir Donaldo Trumpo prezidentavimo vainikavimas, nes jis paskyrė daugumą teisėjų, balsavusių už gyvybę, tačiau tai nebūtų buvę įmanoma, jei ne ankstesnių prezidentų ir Respublikonų partijos konservatorių politika.
Sprendimą parašė teisėjas Samuelis Alito, kurį paskyrė George’as W. Bushas, už sprendimą balsavo ir teisėjas Clarence Thomas, kurį paskyrė dar George’as Bushas vyresnysis. Vertinant prezidento D. Trumpo nuopelnus ir pagrindinį vaidmenį, verta pažymėti, kad jis pasiekė savo tikslų, nes sugebėjo sustiprinti ir tęsti daugelį metų konservatorių vykdytą politiką.
Tai yra priešinga situacija, nei matome Europoje. Dešinieji (arba tai, kas buvo dešinieji) nuolat traukiasi, o ES valdžios institucijos tampa vis radikalesnės
Tai yra priešinga situacija, nei matome Europoje. Dešinieji (arba tai, kas buvo dešinieji) nuolat traukiasi, o ES valdžios institucijos tampa vis radikalesnės. Liepos 7 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas ne tik nurodo Lenkijai ar Vengrijai, ką daryti, bet ir ragina pusę JAV valstijų įstatymų leidėjų atšaukti gyvybę saugančius teisės aktus.
Ir tai nėra tik parlamento retorika, nes šią rezoliuciją parėmė Europos Komisija. Komisijos narė Helena Dalli Europos Komisijos vardu aiškiai pasakė, kad, pirma, abortai, kaip ji sakė, yra Europos Sąjungos vertybių pagrindas, ir, antra, kad Europos Sąjunga vykdys įvairiapusę pasaulinę abortų politiką.
Žodis „daugialypė” čia reiškia, kad ES abortų politika apjungia finansinę paramą abortų revoliucijai atskirose šalyse ir, žinoma, paramą panašiems tarptautinių institucijų veiksmams.
Taigi tai nėra teorinis ginčas, vykstantis laikraščiuose, mokslinėse konferencijose ar socialiniuose kongresuose. Tai realus ir politinis civilizacinio pasirinkimo klausimas, reikalaujantis politinio atsako, taigi ir konkrečių iniciatyvų bei veiksmų.
Štai kodėl taip svarbu įgyvendinti ministro pirmininko Morawieckio paskelbtą Lenkijos iniciatyvą sudaryti Tarptautinę šeimos teisių konvenciją.
Beje, kai dalyvavau susitikime Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje, Louis Alliot, kuris šiuo metu kandidatuoja į Le Pen partijos (RN) vadovus, taigi yra vienas iš Prancūzijos opozicijos lyderių, paskelbė, kad jei vieną dieną jo partija ateis į valdžią, Prancūzija priims Tarptautinę šeimos teisių konvenciją. Kiekvienas toks pareiškimas yra mažas žingsnis atkuriant konservatyviąją nuomonę Europoje, tačiau pirmiausia iš mūsų, iš Vidurio Europos, turėtų kilti iniciatyvos, dėl kurių Europos konservatyvioji nuomonė galėtų susivienyti.
