Nuotraukos, kuriose matyti, kaip iš pažeistų vamzdynų į Baltijos jūros paviršių veržiasi dujos, tampa daugiau nei pusę amžiaus vykdytos Vokietijos Rytų politikos pabaigos simboliu.
Gerhardo Šrioderio ir Angelos Merkel mėgstamiausias „verslo” projektas – dujotiekis „Nord Stream” – nuo pat pradžių buvo Vokietijos geopolitinio pasirinkimo simbolis.
Praėjo šeši dešimtmečiai nuo to laiko, kai iš pradžių Bonoje, vėliau Berlyne buvo nuspręsta, kad santykiai su Sovietų Sąjunga ir jos teisių perėmėja Rusijos Federacija bus strateginė Vokietijos politikos Europoje kryptis. Septintajame dešimtmetyje tokių politikų kaip Willy Brandtas ir Egonas Bahras dėka buvo sukurti Vokietijos „Ostpolitik” pagrindai, pagrįsti prielaida, kad tik suartėjimas su Maskva gali leisti Vokietijai pasiekti svarbiausią savo nacionalinį tikslą po Antrojo pasaulinio karo – susivienijimą.
Greitai paaiškėjo, kad aukščiausio prioriteto santykiai su Rusija Vokietijai gali atnešti daug daugiau naudos. Be kelio, vedančio į trokštamą susivienijimą, jie atvėrė naujas, pelningas sutartis Vokietijos ekonomikai.
Mainais už Vokietijos investicijas, pinigus ir technologijas Maskva devintajame dešimtmetyje tapo pagrindine pigių energijos išteklių tiekėja.
Nikita Chruščiovas turėjo pasakyti Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Christianui Pineau šiuos reikšmingus žodžius: „Jūs pamirštate, kad Vokietijos ekonomika papildo mūsų ekonomiką daug geriau nei jūsų”.
Dėl to Vokietijos ekonomika įgijo išskirtinę persvarą Europoje, kurią Vokietija vėliau įtvirtino įvedusi bendrąją euro valiutą. Šis struktūrinis Rusijos ir Vokietijos ryšys buvo labai gilus. Timothy Gartonas Ashas savo knygoje „Europos vardu” pažymėjo, kad būtent Nikita Chruščiovas turėjo pasakyti Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Christianui Pineau šiuos reikšmingus žodžius: „Jūs pamirštate, kad Vokietijos ekonomika papildo mūsų ekonomiką daug geriau nei jūsų”.
Dar svarbiau, kad šis ryšys leido vokiečiams ir rusams kartu tvarkyti Vidurio Europos reikalus, taip pat diktuoti esminius klausimus transatlantinių Europos ir JAV santykių kontekste.
Kai šiandien į pensiją išėjusi Angela Merkel pasakė, kad, remiantis ilgalaike perspektyva, Europos saugumo architektūra turėtų būti kuriama kartu su Rusija, ji iš tiesų sako, kad neįsivaizduoja kitokio pasaulio, nei to, kuriame Vokietija per pastaruosius 60 metų turėjo tiek daug naudos.
Galų gale net ir Berlyne supras, kad tokia jų pasaulio vizija niekada nebegrįš.
