Už gyvybę pasisakanti Jungtinės Karalystės aktyvistė Isabel Vaughan-Spruce (Izabelė Vogan Sprius), pirmą kartą buvo suimta 2022 m. gruodį už tai, kad tyliai meldėsi prie abortų klinikos Birmingeme, tariamai pažeisdama Viešosios erdvės apsaugos įsakymą, draudžiantį tam tikru atstumu nuo abortų klinikos „protestuoti, t. y. bet kokiomis priemonėmis dalyvauti bet kokiuose pritarimo ar nepritarimo veiksmuose, susijusiuose su abortų paslaugų klausimais“.
Policija sulaikė I. Vaughan-Spruce po to, kai ji atsisakė savanoriškai vykti į policijos nuovadą. Nors kaltinimai buvo panaikinti, po trijų mėnesių ji vėl buvo suimta prie tos pačios klinikos.
Teismai stojo į jos pusę, iš policijos ji gavo finansinę kompensaciją. Leidinys „European Conservative“ paskelbė interviu su aktyviste, kurį kviečiame perskaityti lietuviškai.
Kaip įsitraukėte į judėjimą už gyvybę?
Užaugau katalikiškoje šeimoje. Ypač mano tėvas buvo tvirtai nusistatęs už gyvybę, nors manau natūralu, kad bet kuris vaikas turėtų būti už gyvybę, nebent būtų mokomas kitaip. Laimei, manęs nemokė dehumanizuoti negimusio kūdikio.
Vaikystėje prisimenu, kaip buvo uždaryta vietinė psichiatrijos ligoninė, kurioje gyveno žmonės, turintys sunkių psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, šizofrenijos ar bipolinį. Daugelis šių žmonių negalėjo susidoroti su išsiuntimu gyventi atskirai, todėl mano tėtis jiems atidarė mūsų namus.
Prisimenu, kaip aš ir mano penki broliai ir seserys gyvenome viename miegamajame, o kiti mūsų didelio namo ant kalvos kambariai buvo atverti „svečiams“. Vieni pasilikdavo savaitėms, kiti – daugeliui metų. Vėliau jie man pasakojo, kad tai buvo geriausi jų gyvenimo metai – šis laikas buvo toks svarbus ir mums, vaikams. Jie išmokė mane vertinti žmones dėl to, kas jie yra, o ne tik dėl to, ką jie daro ar pasiekia.
Tik paauglystėje pradėjau laikytis savo įsitikinimų už gyvybę. Būdama paauglė, skaičiau daug karo istorijų, įsijausdavau į jas ir klausdavau savęs, ką būčiau dariusi, jei būčiau gyvenusi tais laikais: ar man būtų užtekę ryžto ką nors pasakyti arba drąsos ką nors padaryti?
Pamažu supratau, kad užduodu neteisingą klausimą. Tai buvo ne tiek klausimas, ką būčiau dariusi, jei būčiau gyvenusi anuomet, bet ką darau dabar? Supratau, kad ištisai populiacijos daliai buvo atimta žmogaus teisė į gyvybę. Negalėjau būti tiesiog abejinga.
Kas jus paskatino melstis prie abortų centro?
Manau, kad iš pradžių tai buvo neteisybė negimusio vaiko atžvilgiu. Jaučiau, kad tai didžiulis Dievo įžeidimas, kai tauta teisėtai atsikrato vaikais kaip šiukšlėmis. Abortų centras, prie kurio ėjau melstis, buvo pirmasis šalyje atidarytas centras, kuriame per metus buvo atliekama 10 000 abortų. Supratau, kad kiekvienas iš šių kūdikių turi didžiulę vertę ir yra nepakartojamas dieviškojo Kūrėjo, kuris nedaro klaidų, kūrinys.
Kai meldžiausi prie šio centro, susidūriau su į įvairias ir sunkias situacijas patekusiomis moterimis, kurioms abortas galiausiai nepadėjo; joms tiesiog viena problema buvo pakeista kur kas gilesne. Mačiau, kaip jos išeina iš centro tuščiomis veido išraiškomis, apgailėtinos būklės arba verkia į telefoną. Žala, kurią šioms moterims padarė abortas, tapo nauja motyvacija, nes žinojau, kad jos nusipelnė geresnės dalios.
Birmingeme pradėjau kampaniją „40 dienų už gyvybę“, organizuodama rotaciją, kad 40 dienų iš eilės kasdien nuo 8 iki 20 val. ten melstųsi po du žmones. Pačią pirmąją šios kampanijos dieną tyliai meldžiausi prie abortų centro. Priešinga kelio puse ėjo jauna moteris. Ji pašaukė mane ir paklausė, kodėl čia stoviu. Paaiškinau, kad meldžiuosi ir esu čia tam, kad pasiūlyčiau pagalbą ir alternatyvas tiems, kurie naudojasi abortų centro paslaugomis. Šios jaunos moters veide atsirado neįtikėtinai liūdnas žvilgsnis, ir ji atsakė: ,,Kodėl nebuvote čia praėjusią savaitę? Jei kas nors būtų čia buvęs praėjusią savaitę, aš nebūčiau pasidariusi aborto“. Viduje pasižadėjau, kad bent jau artimiausias 40 dienų niekas kitas negalės to pasakyti.
Kokia buvo patirtis, kai jus suėmė už tylią maldą?
Tai buvo labai siurrealistiška. Prisimenu, kaip pirmą kartą prie abortų centro žiūrėjau į patalpą, kurioje iš tikrųjų atliekami abortai (buvęs darbuotojas paaiškino, kuri tai patalpa), ir bandžiau suvokti, kad ten kasmet nutraukiama 10 000 kūdikių gyvybė, tačiau gyvenimas žaliuojančioje gyvenamojoje gatvėje vyko įprasta vaga.
Kai buvau suimta, taip pat jaučiausi tarsi sapne, nes tiesiog stovėjau gatvėje ir meldžiausi viduje (prieš tai niekada neturėjau net baudos taškų vairuotojo pažymėjime), ir girdėjau žodžius, kuriuos galima išgirsti tik per televiziją: „Viskas, ką jūs darote ar sakote, gali būti panaudota prieš jus“. Tuo metu net neprisipažinau tyliai meldęsis; tik pasakiau: „Galbūt meldžiausi mintyse, bet garsiai nieko nesakiau“.
Vis tik jaučiausi keistai rami. Kaip ir pirmąją dieną prie abortų centro, žinojau, kad esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau, todėl, nors akivaizdu, kad sulaikymas ir krata viešoje vietoje buvo labai nemaloni situacija, jaučiau vidinę ramybę.
Ar jūsų sėkminga byla, kurią palaikė ADF JK, sukūrė precedentą kitiems gyvybės gynėjams, siekiantiems liudyti ne klinikose?
Tai labai stiprus, nors ir ne privalomas teismo precedentas. Viešosios tvarkos įstatymas, kuriuo visoje šalyje bus nustatytos buferinės zonos aplink abortų centrus, yra parengtas labai plačiai ir jį reikės aiškinti teisėsaugos institucijoms visoje Anglijoje ir Velse. Mano bylos baigtis yra tvirčiausias ženklas, kad policijos pareigūnai tylios maldos nelaikys kriminaliniu nusikaltimu – šis ženklas atitinka ankstesnių vidaus reikalų ministrų rekomendacijas.
Teisinės valstybės principas reikalauja, kad įstatymas būtų aiškus, nuoseklus ir nuspėjamas. Tikrai nesitikiu, kad Vest Midlandso policija dar kada nors mane suims už tylų meldimąsi, ypač atsižvelgiant į šios bylos baigtį ir ankstesnį išteisinantį nuosprendį magistratų teisme. Nuoširdžiai tikiuosi, kad naujoji vyriausybė atidžiai išnagrinės mano bylą ir susilaikys nuo gairių, kuriose tyli malda būtų įvardyta kaip nusikalstama veika.
Kokią žinią tikitės pasiųsti tiems, kurie įžengia į abortų centrą?
Svarstantiems apie abortą noriu pasiūlyti kitą galimybę. Daugelis moterų, su kuriomis bendrauju ir kurios pasidarė vieną ar kelis abortus, man pasakojo, kad buvo blogai pasiruošusios pasekmėms, ypač emocinei sveikatai, bet neretai ir fizinei sveikatai. Manau, kad kiekviena moteris turi teisę žinoti tiesą. Taip pat ir tai, kad jos gali rinktis iš kitų galimybių.
Palaikau ryšius su įvairiomis organizacijomis ir asmenimis, kurie gali padėti (ir jau padėjo) moterims ir poroms įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pagalba dėl finansų, vaiko priežiūros, antros gydytojo nuomonės, apgyvendinimo, įvaikinimo, konsultavimo, patarimų, kaip tęsti darbą ar studijas, kūdikių prekių ar tiesiog dėl poreikio su kuo nors pasikalbėti.
Galiausiai siūloma viltis, nesvarbu, kokioje situacijoje kas nors yra atsidūręs. Net jei buvo padarytas abortas, mes galime pasiūlyti realią pagalbą ir kartu su jais rasti teigiamą ir gyvenimą patvirtinantį sprendimą.
