Neseniai dalyvavau vienoje iš Baltijos šalių vykusioje konferencijoje, kurioje buvo diskutuojama apie demokratiją ir žmogaus teises Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Joje kalbėjo žymus rusų išeivis, aršus Vladimiro Putino režimo priešininkas, padaręs puikią kultūrinę karjerą. Konferencija nebuvo vieša, todėl vadinsiu jį Andrejumi. Joje buvo kalbama apie Rusijos ateitį: ar ši subyrės, ar galėtų, ar turėtų taip įvykti?
Kad ir kokios būtų kitos po Rusijos atsiradusios valstybės ar dariniai, jos galėtų būti paprastesnės kaimynės. Andrejus atmetė šį klausimą kaip nereikšmingą ir nenaudingą. Jums bus sunku įtikinti rusus priešintis V. Putino režimui, jei pasisakysite už šalies sunaikinimą.
Paspaudžiau šiek tiek stipriau. Dėl konteksto, nesunku suprasti, kaip (iš principo) Baltarusija galėtų tapti normalia Europos šalimi. Jai tereikėtų atsikratyti Aliaksandro Lukašenkos diktatūros ir išsivaduoti iš Kremliaus gniaužtų. Taip pat nesunku suprasti, kaip Ukraina galėtų tapti normalia šalimi. Ji buvo pakeliui į tai, kol prieš metus prasidėjo plataus masto V. Putino puolimas. Jei kovos baigsis, o Europos Sąjunga ir NATO pasiūlys jai narystę, Ukraina gali tapti laiminga, stabili, klestinti ir demokratiška.
Bet Rusija? Tai jau kitas klausimas. Kaip knygoje „Vidinė kolonizacija“ (Internal Colonization) teigia istorikas Aleksandras Etkindas, šimtmečius Rusijos valdovai su savo žemėmis elgėsi taip, kaip kitos šalys elgiasi su savo kolonijomis. Grobuoniškas, savavališkas centrinės valstybės valdžios vykdymas yra Rusijos vidaus bėdų šaknys. Santykius su kaimyninėmis šalimis apsunkina (švelniai tariant) imperinės ambicijos ir neurozės.
šimtmečius Rusijos valdovai su savo žemėmis elgėsi taip, kaip kitos šalys elgiasi su savo kolonijomis.
Taigi, paklausiau, kaip diskusija apie buvusį imperializmą ir būsimą (galbūt) dekolonizaciją dera su Rusijos opozicijos pasaulėžiūra?
Atsakymas mane pribloškė. Imperializmas, tvirtino Andrejus, yra nesenas V. Putino režimo propagandos produktas. Jis neturįs jokių šaknų rusų mąstysenoje. Jis išnyksiąs taip pat greitai, kaip ir atsirado. Savo teiginį jis pagrindė asmenine patirtimi. Jis sakė, kad gyvendamas sovietmečio Maskvoje tokio imperializmo nematė.
Tai sukėlė netikėjimo bangą. Andrejaus karta buvo sovietų vadovaujamos invazijos į Čekoslovakiją, karo padėties Lenkijoje, invazijos į Afganistaną, kruvinų susirėmimų Lietuvoje, Latvijoje ir Sakartvele, kai žlugo Sovietų Sąjunga, ir dviejų Čečėnijos karų, kuriuos kariavo posovietinė Rusija, liudininkė.
Dar svarbiau tai, kad jis kalbėjo šalyje, kuri buvo okupuota grasinant ginklu, neteisėtai aneksuota, dešimtmečius sąmoningai buvo naikinama jos kultūra, istorija, kalba ir etninė tapatybė.
Paėmiau mikrofoną: „Sakote, kad nematėte jokio imperializmo. Manau, kad žmonės čia jį matė.“
Mano pašnekovas atrodė kiek sutrikęs. Jis pripažino, kad Baltijos šalyse galbūt būta tam tikro imperializmo, nors pats tiesiogiai to nematė. Tačiau šį epizodą jis vertino veikiau kaip atminties spragą, o ne kaip grubų nejautrumą šalies, suteikusios jam prieglobstį nuo persekiojimo, atžvilgiu. Netikiu kolektyvine kalte. Tačiau manau, kad kiekvienas, turintis profesinių reikalų su užsienio šalimi, turėtų pasistengti sužinoti svarbius istorijos momentus. Būdamas Baltijos regione, visada atkreipiu dėmesį į 1935 metų Anglijos ir Vokietijos jūrų laivyno susitarimą. Šiuo susitarimu su Hitleriu Didžioji Britanija išvedė Karališkąjį laivyną iš regiono ir atidavė jį į dviejų žudikiškų diktatūrų rankas.
Priešintis V. Putino karui (ar bent jau nenorėti jame kariauti) yra geriau nei priešingas variantas. Tačiau tikra politinė reforma Rusijoje reikalauja gilesnės diagnozės ir skausmingesnio recepto. Užsieniečiai, ypač iš tų vietų, kurios buvo rusiškojo ar sovietinio imperializmo aukos, tai pernelyg gerai supranta. O Rusijos opozicija? Nelabai.
