Jau kelintus metus iš eilės prieš Užgavėnes įsiliepsnoja tikras karas tarp pseudoetnokultūros apologetų ir kosmopolitų. Vieni kryžiumi gula už paralelinę realybę, vadinamą žaliuoju Lietuvos kaimu, kiti lygiai taip pat nuoširdžiai lipa ant barikadų kovoti su tuo menamo kaimo tamsumu ir atsilikimu. Ir vieni, ir kiti, kaimą pažįstantys tik iš, tiesiai šviesiai, nevykusių ir su realybe nieko bendro neturinčių sovietmečio ir postsovietmečio „entelektualų“ tokių pat nenusisekusių literatūros kūrinių, nesuvokia vieno – tokio kaimo, prieš kurį vieni kovoja, o kiti – saugo, nebuvo, nėra ir nebus.
Juokingiausia, kad labiausiai kaimo tradicijų saugojimu rūpinasi, ar kaip tik prieš jas kovoja būtent miestiečiai. Kurių visas santykis su žeme yra toks, kad jos turi lygiai tiek, kiek telpa orchidėjos phalaenopsis vazonėlyje (neišmanantiems gėlininkystės – šių augalų vazonėliai pildomi ne žemėmis, o pjuvenomis ir žievėmis). Ir šitie „kaimo kultūros šviesuliai“, mūsiškai sakant, liktarnios, teisuolių veidais žmonėms aiškina, kaip jiems gyventi.
Paradoksalu, kad didžiausias šių kaimo kultūros apologetų susidūrimas su tikruoju kaimu įvyko… sostinėje per žemdirbių streiką. Ir pseudointelektualus ištiko didžiausias kognityvinis disonansas: paaiškėjo, kad kaimiečiai – tai ne sutriušę vyžoti, senelių sermėgomis apsirėdę, mėšlinomis vyžomis avintys baudžiauninkai. Pasirodo, žemę galima dirbti XXI a. nebe šėmų jautelių pora, kaip dainose dainuojama, o visai nauju traktoriumi. Ir valgyti ne iš prakaituoto užančio ištrauktą rūkytos dešros šmotą, betgi, o siaube siaubeli, kultūringai ragauti dienos pietus tame pat restorane su stiklinių urvelių planktonu. Kuris, išvydęs tokius dainose neapdainuotus ir nevykusiose knygose neaprašytus čiabuvius, kaimynystėje ne su mediniu šaukštu, o su stalo įrankiais ramiausiai valgančius steikus ir šukutes, vos iš netikėtumo burgeriu nepaspringo. Netgi kvepia tie valstiečiai ne karvyte, o visai padoriais kvepalais iš tos pačios inpupluencerės e-krautuvėlės.
Ir pasipiktino rūstus sostinės elitas, kuris, manėsi pasidaręs edukuotu ir baisiniausiai kultūringu ponu ant šitos vargo antrosios Lietuvos. Mat, pasirodo, tie kaimo čiabuviai ne taip jau ir skiriasi nuo virš nuodėmingos žemės pakilusių pusdievių. Kaip gi jie drįsta būti tokie? Juk ne tokius Simonas Daukantas beigi Žemaitė su Avyžiumi paišė… Nu ne tokius. O patiems nuvažiuoti į kaimą, patys suprantat… Ne onoras dievams į nuodėmingą žemę leistis.
Taigi, vyksta nuožmi ir arši kova tarp tų, kas Lietuvos kaimą nori užkonservuoti ir palikti dešimtmečiams, kaip kokius marinuotus agurkus stiklainyje. Ir tų, kurie sako, kad velniam tuos agurkus (t.y. kaimiečius) apskritai auginti. Ir abi pusės maloniai pamiršta paklausti, o ar antroji Lietuva apskritai nori būti jų sugalvotų gyvenimo scenarijų objektu. Ar toji antroji Lietuva skirta tik svetimų įsivaizdavimams ir įgeidžiams įgyvendinti, ar nori gyventi sau, savo ateičiai? Ir kova dėl Užgavėnių, Helovino ir Vėlinių tėra tik atskiri šių skirtingų poreikių ir pasaulėžiūrų sandūros mūšiai.
Mūšiai kyla tada ir ten, kur realybę kaip pelėdą ant gaublio bandoma užtempti ant pasenusių įsivaizdavimų ir tais įsivaizdavimais grįstų struktūrų. Jei mūsų visuomenė ir iš jos kylanti valdžia apie kaimą svarstytų matydama kaimus ir miestelius, o ne prieš šimtą metų parašytus literatūros kūrinius, daugybės problemų būtų išvengta. Jei toji įsivaizduojama realybė liestų tik Užgavėnių šventimą, galėtume ranka numoti: mat jus bala. Bėda ta, kad klaidingu kaimo įsivaizdavimu grindžiama visa Lietuvos politika: nuo šalies gynybos iki švietimo ir medicinos.
Jei mūsų tūli sofos riteriai įsivaizduoja, perfrazuojant vieną poetą, kaip jie guldo galvas vaizduos didinguos, tai yra tik jų smegeninės problema. O jei kažkas rimtai mano, kad kaimas taps ginkluoto pasipriešinimo galimam okupantui ideologine ir materialine baze, tai tas žmogus ne tik kvailas, bet ir pavojingas. Tačiau ką mes girdime per pilietiškumo ugdymo beigi istorijos pamokas? Apie partizaninę kovą. Rekonstruojame bunkerius, netgi ketinome tokį pastatyti vidury sostinės. O kur maistauti būsimiems partizanams, kai kaime nėra didesnio gyvulio už šunį, o vietoj bulvių auga levandos, tokio pasipriešinimo strategai, žinoma, nepagalvojo. Nes jie kaimo nematė. Jie nesuvokia, kad šiandieninis kaimietis bulves perka motinoje maksimoje. Ir vietoj lašinių bei dešryčių iš kaimiečio rūsio šiandien begausi vytintų pomidorų stiklainiuką, ir tai geriausiu atveju. Mat „toliaregiškos“ žemės ūkio politikos dėka kaimuose nebeliko ne tik karvių bei kiaulių, bet ir… žmonių. Seniai nebėra tų įsivaizduojamų ūkių, kur vaikai dviem eilėm apie pečių susėdę. Kaimai kasmet nyksta dešimtimis. O likusiuose dvi-trys sodybos, tebegyvenamos paskutinių mohikanų arba iš miesto atvažiuojančių vasarotojų. Kaimas laikosi tol, kol seniukai dar pajėgia iš malkinės atsinešti malkų ir iš šulinio vandens. Ką tokie galės duoti partizanams? Tokį pasipriešinimą priešas užrauks per porą savaičių, net į miškus nelįsdamas: užteks prie motinų maksimų pastatyti sargybas. O mes vis dar apie tai pezam rimtais veidais…
Bėda ta, kad klaidingu kaimo įsivaizdavimu grindžiama visa Lietuvos politika: nuo šalies gynybos iki švietimo ir medicinos.
Kaip ir apie kaimo mokyklas, apie jų svarbą ir išlikimą. Nors kaimuose nebeliko švietimo esminio komponento, jo prasmės ir tikslo: vaikų. Vedami klaidingų įsitikinimų ir lūkesčių, pirmiausia renovavome kaimo mokyklas, nors miestų stovi nutriušę, o dabar tas dažais kvepiančias kultūros saleles uždarinėjame. Nes renovuodami jas tebesapnavome 1938-ųjų Lietuvos bažnytkaimį, kuriame vakarais preferansą lošė kunigas, aptiekorius, mokytojas ir viršaitis. Tebesapnavome brolelius artojėlius ir seseles grėbėjėles. Tamsias gryčias špygos didumo langeliais, kur prie drobių raštų – motinos galva, o basakojų vaikų tuntas semiasi senelių išminties, droždami šaukštus ir tas pačias nelemtas Užgavėnių kaukes. Tokį kaimą tebesapnuojame ir šiandien. Ir baisiniausiai pykstame, kai jaunimas nebenori su tomis baisiomis skurdo ir vargo kaukėmis po miestelius baladotis, prašydami blynų.
Pastebėjote, kur švenčiamos Užgavėnės? Ogi ten, kur jos daromos privalomąją tvarka. Kur galima paimti įkaitais būrelį žmonių ir juos prievarta pseudoetnokultūrinti. Tą daro mokyklos, muziejai, kultūrcentriai. Ir viskas.
Kokia prasmė vyti žiemą iš kiemo, jei ją matome tik tada, kai savivaldybė nespėja laiku nuvalyti kelių? Kokia prasmė svaigti apie gamtos atgimimą, jei visa turima gamta – ta nelemta orchidėja vazonėlyje? Kokia prasmė ryti blynus, jei nežinote, kas yra Pelenų diena ir Gavėnia? Ir kad Pelenų diena bei Gavėnia yra ne apie blynus imtinai ir ėdimą apskritai.
Betgi nunyks tradicijos – murma tokių savanoriškai-priverstinių švenčių rengėjai. Betgi žmonėms jų reikia… Rimtai? Kam reikia? Tiems, kurie rašo metinius renginių planelius. O kitiems tokios šventės prabėga nepastebėtos. Tradicijos? Jau apie 1960-uosius Aukštaitijos kaime persirengėlių nebuvo. Na, blynus kepdavo. Apskritai mes, aukštaičiai, dažnai blynus valgydavom. Ar dabar benorim čiaumoti taukiną blyną centrinėje miesto aikštėje?
Tradicijos numirs? O vat žinote, štai pas mano močiutės seserį, kol išsirinko vyrą, dvidešimt piršlių su žvanguliais buvo atvažiavę. Dabar piršliai pas nuotakas nebevažinėja. Gaila… Arba anksčiau, kol pora susituokdavo, kunigas iš sakyklos, berods, tris sekmadienius užsakus skelbdavo. O dabar skelbimų lentose prie Metrikacijos skyrių net neberašo, kokios poros tuokiasi: asmens duomenų apsauga tatai vadinasi… Ir rugių laukuose moterys nebegimdo. Ir vaikų nebevysto, o pampersus mauna. Ir vietoj vygės – modernūs vežimukai. O vietoj kaladėlių ir siūlų špulyčių mažyliai žaidžia lavinamaisiais žaisliukais. Ir septynis kilometrus į mokyklą medinukais neklampoja. Kokios tradicijos numirė… Ajajai… Kiek daug netekome…
Tai štai, pasakysiu grubiai – niekam tokių nebeaktualių tradicijų nebereikia. Ir primesti jas bando nuo sofų pasenę dėdės ir tetos. Kurie patys apsirėdę ožiais pas kaimynus nesivazoja. Tik kitus kažkodėl siuntinėja. Nes patiems tai ne onoras. Užtat „vargšus kaimiečius“ pseudoetnokultūrinti galima. Tik va, biesai, kaip tą tamsų kaimą vėl sugrūsti iš fendų į arklinius vežimus, iš suknelių ir kailinių – į undarokus, iš aukštakulnių į medinukus? Kaip priversti moteris karves milžti, o vyrus – su vaizdu į arklio uodegą plūgo įsitvėrus žingsniuoti… Kaip priversti išlipti iš traktoriaus ir papusčius plieno dalgelį užtraukti: valioj pievų pevutaly, valioj boltų dabilalį…
Tų vaikų, kuriuos savo ego patenkinti suaugę dėdės ir tetos verčia dėtis gremėzdiškas baisias kaukes, jau nei tėvai, nei seneliai tokių kaukių nenešiojo. Gal laikas susiprasti, kad, ačiū Viešpačiui, esame nebe bačkoj auginti ir pro špunką penėti, o matę pasaulio ir kultūros. Ir šūkiai apie blynus ir saldainius seniai nebeaktualūs. Gal leiskime vaikams švęsti tai, ką jie nori. Su tokiomis kaukėmis, kurios jiems patinka. Kalbėti apie tai, kas jiems aktualu. O mes pagaliau atsimerkime: nebera to lietuvių literatūroje aprašyto kaimo. Ir liaukimės imitavę Potiomkino kaimus XXI a. pagal savo sugedimo laipsnį. Atsimerkim, po perkūnais. Ir susivokim, kad gyvename ne praeičiai, ne kažkieno įsivaizdavimams ir įgeidžiams patenkinti. Gyvename šiandienai ir ateičiai. Nustokime grežiotis ir gailėtis to, kas seniai praėjo. Palikime pagaliau praeitį istorijai. Išdrįskime nebe imituoti, o gyventi…
Pamatykite pagaliau tą tikrąją antrąją Lietuvą. Su nykstančiais kaimais. Su tylia ilgų žiemos kelių beviltybe. Su sodybomis suzmekusiais stogais. Su kilometrų kilometrais pilkų laukų be jokio žiburio languose. Su miestelių namukais, užkaltais langais… Suvokite, kad nebėra balanos gadynės. Nebėra vaikų, dviem eilėm apie pečių. Kaime nebėra karvių, arklių ir kiaulių. Nebėra. Ir kad nebe broliai šienpjoviai, o septynis hektarus dobilienos per porą nakties valandų nušienaujantis fendas ar džondyras yra šiandienos kaimo realybė.
