Situacija su Olegu Šurajevu Seime yra na, kaip čia pasakius… Kaip anekdote apie tikybos pamoką: „Tikybos mokytoja klausia mokinių: kas yra mažytis, pūkuotas ir miauksi? Petriukas kelia ranką: šiaip būtų kačiukas, bet jei klausiate jūs – tikybos mokytoja, tai tiksliai bus Jėzus“. Šiaip O. Šurajevas visada buvo toks, koks buvo: jis vienodai miauksėjo kelis metus paeiliui, ir tik Seime staiga liaudis ėmė ir susigaudė, kad šventuoju jis visgi netaps…
Nieko neturiu prieš poną Olegą kaip žmogų, humoristą ir pan. Jo humoras man nejuokingas, bet, matyt, čia amžiaus problema: nesuprantu aš to jaunimo. Kiekviena karta turi savo bajerius: mums nejuokingi tėvų, jaunajai kartai – mūsų. Jei kam patinka O. Šurajevo bajeriai, čia jų ir bajerių autoriaus reikalas. Tie bajeriai giliamintiškumu ir vidine kultūra nepasižymėjo, bet, jei klauso ir žiūri, matyt, yra ir tokių, kuriems patiko. Kiekvienam savo…
Ko jau O. Šurajevui neprikiši, tai bailumo. Kol jis įžūliai priekabiavo prie visokių „darba parcyjų“, elitui jis per daug nekliuvo: liumpenas besityčiojantis iš kitų liumpenų. Neturėkit iliuzijų, kad valdantieji O. Šurajevą laikė profesoriumi. Jis tiesiog buvo jiems naudingas.
Pono Olego buvimas valdančiųjų areale, premjerės aplinkoje, rodė, kad su savo mediniais pokštais apie Šveiką (kurio jaunimas net neskaitė, o kurie skaitė, tie nelabai suprato) tiesiog bandoma būti patraukliems sėdmaišių „užingridiniam“ planktonui. Tokie abejotini „saviakai“.
O. Šurajevas išgarsėjo ir kaip aktyvus paramos Ukrainai rinkėjas. Žinoma, bet kokia parama yra svarbi ir reikalinga. Kiekvienas euras, turniketas, apkasų žvakė ar kojinės. Bet… Ar nekyla nemalonus įtarimas, kad parama Ukrainai tampa indulgencija nuo visų kitų nuodėmių. Tie, kurie renka paramą, automatiškai tampa šventi ir nekritikuotini. Jiems atsiveria aukščiausių kabinetų durys. Ir domėtis, ką jie dar, be paramos rinkimo, veikia, visuomenei darosi lyg ir nekultūringa, lyg ir šiek tiek neskanu.
Renkantys paramą Ukrainai, automatiškai tampa šventi ir nekritikuotini, jiems atsiveria aukščiausių kabinetų durys.
Viskas su tuo O. Šurajevu būtų buvę gerai, jei žmogus sugebėtų laiku sustoti. Tačiau kaip lakštingala negali nečiulbėti… Kas apie ką, alkanas – visada apie duoną, o šis humoristas – visada apie, pardon, vyriškus lyties organus. Ir jis dėl to nekaltas: ponas Olegas niekada neapsimetinėjo.
Jis visada taip kalbėjo, kaip vakar Seime. Jis elgiasi sąžiningai ir su savimi, ir su aplinkiniais. Jis tiesiog toks: niekada nekalbėjo tvarkingai ir nevulgariai. Jo bajeriai ir prieš ketverius, ir prieš dvejus metus buvo prišokti prie žmogaus ir surėkti: „čiulpk b***bį“. Tačiau iki vakar tokie bajeriai valdančiajai grietinėlei buvo juokingi, po vakar – jau nebe. Valdantieji, žinoma, teisinasi: tai tie žmonės, tautos išrinktieji, prie kurių šis pilietis priekabiavo jų darbo vietoje, nesupranta bajerių, kažkaip ne taip reagavo.
Tie žmonės reagavo taip, kaip reaguoja kiekvienas sveiko proto žmogus tokioje situacijoje. Ir Seimo nariams, kad ir kokioms nekošerinėms, kažkieno manymu, netinkamoms partijoms priklauso, yra būdingas elementarus žmogiškasis orumas. Egzistuoja elementari pagarba parlamentui, kaip vietai, kurioje yra priimami svarbiausi šalies sprendimai, kaip institucijai. Ir jei kai kurie parlamentarai to nesupranta, tai gal ne O. Šurajevas atėjo ne toje vietoje, o tie, kurie jį pasikvietė, dirba ne savo darbą?
Ne tik O. Šurajevas nesupranta, kas yra parlamentas. Jis bent jau buvo ir yra sąžiningas. Kalti ir atsakingi yra tie, kurie šį žmogų be jo humoro veiklų, be jo paramos Ukrainai rinkimo, sumanė dar padaryti savo įrankiu politiniams tikslams siekti. Kurie pagalvojo, kad politikui reikalinga tokia „čiulpk b***bį“ parama.
Kažkada Kaligula į Senatą sugalvojo atsivesti savo žirgą. Jis teigė, kad žirgas iš esmės yra protingesnis už daugelį Romos senatorių. Ir iš esmės neklydo. Taip ir dabar, O. Šurajevas iš esmės yra protingesnis už tuos, kurie jį atsivedė į Seimą. Šiuo atveju leidimą išrašė ministrė Aušrinė Armonaitė. Tauta turi žinoti savo didvyrius.
Ir kai kitą kartą premjerė sugalvos humoristą pasikviesti pokalbio dėl šalies ekonominių reikalų, būtų pats metas susimąstyti, ar tikrai ji sėdi savo vietoje. Ar tikrai politikui reikalingi tokio pobūdžio susitikimai ir pokalbiai. Lygiai taip pat derėtų paklausti už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomos LRT, ar tikrai ji sutinka, kad šūkiu „čiulpk b**bį“ žmogus kuria valstybę?
Ribas peržengė ne tik O. Šurajevas. Ribas senokai peržengė tie, kurie iš jo darė žvaigždę ir bandė juo pasinaudoti savo reitingams kelti. O konservatorius, matyt, jau galima pasveikinti sugalvojus ateinančios rinkiminės kampanijos šūkį. Patys suprantate, kokį. Ir jis labai gerai atspindi jų požiūrį į save, į valstybę, į rinkėjus.
Ir manau, kad kitąmet, renkant prezidentą, ar po pusantrų metų parlamento rinkimuose, kiekvienuose debatuose, kiekvienoje gluškaimio kultūrnamio salėje, galinėje eilėje tikrai atsiras pilietis, kuris vos prasižiojus šios partijos kandidatams, pradės rėkti: „čiulpk b…“
Ir visiems bus labai juokinga. Nes nesijuokti iš „labai artimo imperatoriui“ asmens bajerių – blogas tonas. Ir policija neturės pagrindo išvesti triukšmadarį už parankių: kas leidžiama Jupiteriui, tas leidžiama ir jaučiui. O jei jau koks kandidatėlis įsižeis, tai jam visada galima pacituoti Tomą Vytautą Raskevičių, Matą Maldeikį ar Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę: „tai jūs čia humoro nesuprantat“.
Su tuo būsimu nuolatiniu citavimu kuo nuoširdžiausiai ir sveikiname valdančiosios koalicijos politikus.
