Tiems, kurie dar drįs šlovinti didžiąją kultūrą, bandys atskirti meną nuo politikos, linkiu, kad akyse stovėtų ir naktimis sapnuotųsi šis žmogus, kurį beginklį (žr. žemiau) nužudė „didžiai kultūringos” valstybės „didžiai kultūringi” išgamos.
Kas yra kultūra? Galiu lažintis, kad imsite vardinti: bibliotekos, muziejai, knygos, teatrai, spektakliai, rašytojai, kompozitoriai, režisieriai… Turiu jus nuvilti. Visi šie atsakymai yra… neteisingi. Išvardinti dalykai yra tik kultūros priemonės, darbo įrankiai. Jei jie, kad ir kokie genialūs būtų, nepaliečia žmogaus proto ir sielos, jie tik kaip dūmai išnyksta neblaškomi vėjo.
Kyla daug kalbų apie didžiąją Mordoro kultūrą. Apie jo poeziją, dailę, apie nemirtingus kūrinius, „Specoperacija ir taika“ tipo. Apie „Gulbių ežerą” ir P. Čaikovskio pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui. Apie genialius filmus ir aktorius. Atsiranda daugybė jos puolėjų ir gynėjų, kurie badosi pirštais, o oponentams rodo kumščius (laimė, iki rimtų muštynių nepriėjo).
Mano galva, kultūros vaidmuo sovietinėje ir postsovietinėje erdvėje iš esmės yra perdedamas. Jos sakralizavimas sovietmečiu iš esmės buvo (o Mordoro – ir dabar yra) tebenaudojamas išimtinai propagandos tikslais. Kol susižavėję marginalai intelektualai iš sočių Vakarų šalių sisioja iš laimės į kelnes, radę kokią nors 143-ąją L. Tolstojaus knygų paslėptą prasmę, pamirštama pati kultūros esmė.
Kultūra ir menas skirti auginti žmogaus sielą. Jei kultūra to nedaro, vadinasi, ji tėra tik plonas propagandos tapetas, maskuojantis tikrąją, pelėsių ir grybelių surytą, seniai perpuvusią, žmogaus ir visuomenės dvasią.
Prisiminkime, kad ir nacius buvo galima laikyti kultūringais. Kino kronikose liko kadrai, kaip SS uniformas vilkintys žmonės groja akordeonais, kaip lankosi teatruose ir operose (naciai dievino R. Vagnerį). Ir tai visiškai nesukliudė šiai filosofų, istorikų, rašytojų, kompozitorių tautai sukurti pirmąjį istorijoje pramoninio žudymo metodą. Ir kultūra buvo tokio aukšto lygio, kad net Aušvice buvo kalinių orkestras.
Šis pavyzdys rodo, kaip kultūra ir menas praėjo pro šalį, su visuomene „slegka soprikasnuvšis rukavami” (liet. lengvai prisiliesdami rankogaliais). Be gilesnio pėdsako, be esmės ir be prasmės. Kultūra naciams buvo priemonė, įrodanti arijų rasės pranašumą. Kitaip sakant, tik propagandos įrankis, o ne sielos esmė.
Jei kultūra yra žmogaus sieloje, jis niekada nesukurs tokių baisybių. Jis, net galėdamas išvengti mirties, kaip šventoji vienuolė Edita Štein, arba garsusis pedagogas, pasakų autorius Janušas Korčakas, verčiau pasirinks mirtį dujų kamerose nei išduos savo vertybes.
Lygiai taip pat ir garsioji rusų kultūra. Savaip geniali, ir savaip baisi. Traumuotos, iškraipytos sielos ir proto apoteozė. Geniali savo baisumu, savigrauža, kalte, bejėgiškumu. Ji iš tiesų unikali. Nes niekur kitur nėra tokios sužalotos sielos ir tokio sužaloto proto, kuris sugebėtų tą kurti. Tamsos, fanatizmo, manipuliacijų gylio ir nusikaltimo beprotiškumo ir tokios pat beprotiškai aistringos atgailos.
Teroro ir baimės kultūra, kalbanti… nutylėjimais. Rašanti… tarp eilučių. Apsėsta visa apimančios baimės, gyvuliškos baimės dėl savo gyvasties.
Teroro ir baimės kultūra, kalbanti… nutylėjimais. Rašanti… tarp eilučių. Apsėsta visa apimančios baimės, gyvuliškos baimės dėl savo gyvasties. Ir visa tai praeina pro tamsią, beraštę ir plėšrią visuomenę, nepaliekant žymių jos sielose. Baudžiavinių pirkių tamsos, smarvės ir dūmų, dvarponių teatrų-haremų, amžino nepilnavertiškumo komplekso, noro pagaliau turėti gerą bariną, o ne galvoti savo galva ir dirbti savo rankomis, mišinys.
Iš ko atpažintume homo sovietikus: iš pykčiu perkreipto bedančio, nuo svaigiųjų gėrimų išpurtusio veido (dantų priežiūra yra dėmesys sau), nukleiptų batų ir amžino fizinio ir dvasinio skurdo. Iš prarastojo žmogiškojo orumo: silpnesnius skriausti, stipresniems laižyti batus.
Tik Mordore, kur veši didžioji kultūra, bobos stumia bėgiais vagoną su duona (kai vyrai drybso priputę), kur „vaš internet nam i nx nenužon“ (liet. jūsų internetas mums nereikalingas). Kur žmogus žmogui – vagis ir stukačius (bildukas, genelis, stuksėtojas). Kur, genialiosios kultūros šalyje, visiems – nuo politikų, menininkų iki turgaus bobų – yra puikiai žinoma fenia (Mordoro lageriuose, – vagių žargonas). Kultūra, tesugebanti sukurti karą ir lagerius…
Taip, jame yra tos didžiosios kultūros blyksnių. Kaip ir genealiajame J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdove“, kas buvo parašyta ant Saurono žiedo, ir kokiais rašmenimis? „Ash nazg durbatulûk, ash nazg gimbatul, ash nazg thrakatulûk agh burzum-ishi krimpatul“ (liet. Šitas Žiedas yra Visagalis/ – Jis Žiedus išsisklaidžiusius gali/ Surasti, sukviesti ir juodąja valia/ Sukaustęs, sujungti tamsiam Mordore (vertė J. Strielkūnas).
Parašyta tai buvo juodąja kalba, bet elfų rašmenimis, nes mordorėnai tiesiog neturėjo priemonių tokiems didingiems dalykams aprašyti. Čia būtų kaip bandymas runomis aprašyti Pitagoro teoremos įrodymą. Todėl, kad kultūra nepalietė sielos, Mordoras ir griauna viską savo kelyje.
Kaip kultūringos tautos kelyje, pasipainiojus miestui, nelieka akmens ant akmens? Kaip tų, kurie vertina teatrą, bibliotekas ir muziejus, kelyje nebelieka nei teatrų, nei muziejų? Kaip gali kelyje tų, kurie turėtų aukštinti žmogaus dvasią, nebelikti žmonių? Kaip gali kultūringas žmogus sušaudyti beginklį belaisvį? Kaip?
Nustokime mitologizuoti kultūrą. Nustokime meluoti sau, kad Mordoro knygos ir muzikos kūriniai, paveikslai ir spektakliai yra genialūs, jei jie nepaliečia sielos. Jie – tik tuščios priemonės, propaganda, turinti liudyti aukštą Mordoro lygį, kurį matome iš sugriautų miestų, iš nukankintų žmonių.
Kokia išeitis? Atminkime, ką bendro turėjo du totalitariniai režimai: nacių ir komunistų? Pasaulį be Dievo. Be žmogaus, kaip Dievo vaiko orumo. Be sieloje tūnančios Kūrėjo kibirkšties. Be suvokimo, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Kad gyvenimas žemėje – tik maža stotelė prieš Amžinybę. Ne tik jie, bet ir mes, vis dažniau imame tai pamiršti.
Tampame perdėtų jautruolių visuomene, kurios švelnias akytes žaloja tankas Katedros aikštėje.
Tampame perdėtų jautruolių visuomene, kurios švelnias akytes žaloja tankas Katedros aikštėje. Nes, nu, mes tokie, tipo labai kultūringi, dievobaimingi ir šiaip geručiai, svaičiojantys apie žalias Dangaus pieveles ir baltas debesų aveles, kurių jautrioms ausytėms gelbėti buvo iškupiūruota liturgija, iškerpant pačią esmę. „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties, tą siaubingąją dieną, kada ims drebėti dangus ir žemė, kai Dangui liepsnojant, teisi pasaulį“. Išbraukiant atsakomybę už savo darbus ir pasirinkimus: „Drebu visas ir bijau, nes ateis rūstybės ir ataskaitos laikas“.
Baili visuomenė nesugeba priešintis. Tačiau tokie jautruoliai greitai išmoksta padlaižiauti. Tampa tais pačiais geneliais, stuksinčiais už žirnelius ir apelsinų ryšulėlį. Ir tankas aikštėje liudija jiems ne žmogaus ir Dievo pergalę prieš tamsą, o pajudina jų pačių bailiose sielose tūnančios tamsos, pridengtos minkštu žalių samanėlių kilimėliu, akivarus. Juose ima burbuliuoti homo sovieticus baimė, neapykanta, bailumas, baudžiauninko menka dūšelė. Nes vienas dalykas skiria vergą nuo laisvojo: tik laisvasis turi teisę nešioti ginklą, tik laisvasis jo nebijo. Tik laisvasis gali pasiaukoti. Nes nėra didesnės drąsos ir meilės, kaip sekant Išganytojo pavyzdžiu, gyvybę už kitus atiduoti.
Tik laisvas žmogus, kaip šis nežinomas Ukrainos karys, sutinka verčiau mirti nei nusisegti savo šalies vėliavą. Tai žmogiškojo orumo triumfas prieš beribę sielos tamsą.
Kai kitą kartą kalbėsite apie didžiąją Mordoro kultūrą, linkiu, kad jums akyse stovėtų vaizdas, kaip šis karys sušaudomas. Tai ne filmas, ne spektaklis, ne kompiuterinio žaidimo scena. Tai – gyvenimas. Tai tikroji Rusijos kultūra.
O jūs, kurie jos ilgitės, esate tiesiog šių žmogžudžių bendrininkai ir įkvėpėjai, kuriems anksčiau ar vėliau ateis rūstybės ir ataskaitos laikas. Kai liepsnojant dangui ir žemei, stosite prieš Kūrėją.
