Atšaukus galimybių pasą, mes, plokščiavakseriai, (oi, negaliu, koks geras naujadaras), ėmėm dalintis sveikinimais išlaikius egzaminą, atlaikius spaudimą, nepasidavus terorui, o taip pat pastebėjimais, kaip mus šis segregacinis pasas, ir gyvenimas jį įvedus, pakeitė.
Pasakysiu atvirai, per visą pandemiją ir karantinus pažeidžiau turbūt visas skelbtas taisykles, nes dar per pirmąjį karantiną paslapčia eidavau pas pogrindinius kavinių savininkus pavalgyti, o vaikams leisdavau susitikti su draugais, nepaisydama perspėjimų apie tai, kad jie gali parnešti namo kokią zarazą.
Man buvo svarbiau mano ir artimųjų psichinė sveikata. Be to, norėjau vaikams parodyti pavyzdį, kad nereikia pasiduoti baimei, kad žmogiškas bendravimas, draugystė ir tikėjimas dieviška apsauga visada yra stipriau ir svarbiau, nei valdžios ir propagandos draudimai. Kažkaip išgyvenom, ačiū Dievui, ir psichologiškai, ir fiziškai.
Dabar stebiu, kokias teorijas apie pandemiją ir virusą skelbia oficialioji ir ezoterinė žiniasklaida. Viena iš dvasingųjų versijų yra ta, kad virusą paleido blogieji žmonės vedami savo tikslų, bet tai galbūt irgi buvo Dievo planas, kurio dalimi jie tapo patys to nežinodami, ir dabar, kai virusas išsikvėpė, ir tie, kas sirgo anksčiau, ir dabar sirgę, viruso pagalba pereina į kitą sąmonės būseną. Sakykime taip: numiršta ir vėl atgimsta, neprarasdami fizinio pavidalo.
Tiesa, atgimsta ir pereina į tą kitą sąmonės ir žmonijos būseną ne visi, kai kurie dėl viruso ar netinkamo gydymo, kas dabar jau atseks, nuėjo į dausas, o štai pasveikę dar kurį laiką jaus šios ligos pasekmes, skonio, kvapo praradimą, atminties sutrikimų, visokių fizinių negalavimų ir silpnumo. Neva taip yra trinamos karmos programos ir žmogaus sąmonės atmintis tam, kad mes įžengtume į naują žmonijos ir civilizacijos etapą. Kuo daugiau žmonės buvo prisirišę prie buvimo čia ir bijojo mirti, tuo sunkiau sirgo, kai kurie ir numirė.
Taigi, sveiki įžengę į naująjį žmonijos sąmoningumo etapą, ir skiepyti…
Beje, kai kurie mano pažįstami, kurie sirgo, sako, kad visai nebijojo mirti, sergant apėmė abejingumas ir ramybė, labai nenoriai gėrė antibiotikus, nors jau liepė gydytojai…
Taigi, sveiki įžengę į naująjį žmonijos sąmoningumo etapą, ir skiepyti, ir neskiepyti, ir persirgę, ir sveiki kaip ridikai, taip ir nepasigavę šio viruso. Ką darom toliau? O ką darom, priklauso nuo to, kas mes dabar tokie esame?
Tie, kas taip ir neišmoko viruso pamokos, turės vis tiek kažkaip sugyventi su tais, kurie šį etapą matė kitaip. Be baimės ir segregacinių raginimų. Kaip mes dabar vieni kitiems žiūrėsime į akis? Buvę „antivakseriai”, „tamsuoliai”, įtariai žiūrėję į valdžios ir mokslo skelbiamas naująsias tiesas ir religijas?
Ir tie, kas pykčio perkreiptais veidais ar su ašarom akyse labai nuoširdžiai, ar už atlygį, tikėjo, kad skiepai išgelbės pasaulį? O tie, kas nesiskiepija, anot LRT, yra verti „tikro pragaro, be teisės nueiti į parduotuvę?”
Žinokit, pasakysiu atvirai – nežinau. Gal kažkaip panašiai, kaip gyveno pokaryje tie, kurie buvo skirtingose barikadų pusėse?
Gal apie tai reikėtų paklausti žydų, kaip jie gyveno po Antrojo pasaulinio karo, grįžę iš koncentracijos stovyklų į savo namus ir pamatę, kad juose įsikūrė kaimynai, įdavę juos gestapui?
kaip išmatuoti tą neteisybės ir nuoskaudos jausmą, kurį patyrė tie, kurie nepasidavė pandeminiam terorui?
Ar mūsų tremtiniai, nebegalėję po Sibiro sugrįžti į savo namus ar gauti darbus, įstoti į aukštąsias mokyklas? Sakot, netinkamai palyginau, dabar nėra taip blogai? Tai tiesa, bet kaip išmatuoti tą neteisybės ir nuoskaudos jausmą, kurį patyrė tie, kurie nepasidavė pandeminiam terorui?
O tas jausmas stiprus ir galingas – pažiūrėkit, kaip atsibudo Kanada. Nesvarbu, kad materialiai jie gyvena gerai. Per pandemiją laisvės troškimas ir valdžios teroras taip įaudrino visuomenę, kad dabar kone visa Kanada sukilo, ir palaiko vilkikus, kurie užblokavo sostinę ir blokuoja pasienį su JAV.
Protestui suaukota jau apie 10 milijonų dolerių. Kanados sostinė Otava virto vienu dideliu laisvės festivaliu, kas pusvalandį vilkikai dešimt minučių gaudžia garso signalais, didžiuliam šaltyje vyksta koncertai, mitingai, protestuotojai reikalauja visų draudimų atšaukimo ir žada nesitraukti tol, kol Vyriausybė nebus atstatydinta. O tada organizuos tikrus, kaip jie sako, rinkimus, nes paskutinieji buvo pavogti, į valdžią pastatant globalistų lėlę Justiną Trudeau (Džastiną Triudo).
Žiūrėjau protesto organizatorių spaudos konferenciją, joje kalbėjo ne tik šio protesto organizatorė Tamara Lich, bet ir buvęs policininkas, išmestas iš darbo už tai, kad pasisakė prieš draudimus. Dabar jis atsakingas už vilkikų ir protesto dalyvių saugumą, moko, kaip atpažinti provokatorius, kad protestai nevirstų riaušėmis.
Taigi, tas policininkas pasakojo, kad protestuotojai patys tvarko miestą, šiukšles, saugo nuo vandalų paminklus, o vilkikų vairuotojai dalina benamiams maistą, aukoja jiems, vilkikų vairuotojams, suaukotą maistą, benamių prieglaudoms.
Tuo tarpu bailys Triudo paskelbė visam pasauliui iš kažkokios slėptuvės, į kurią paspruko, kad protestuotojai niokoja paminklus ir atiminėja maistą iš benamių. Ir jo žodžius čia pat pasigauna ir ištransliuoja BNS su Tomu Balžeku priešaky.
Tai kaip, sakykite, po pandemijos mes galėsime dar pasitikėti mūsų sistemine žiniasklaida, kai ji tik aklai ir klusniai pertransliuoja tai, kas naudinga globalistams? Ir taip elgiasi oficialioji žiniasklaida visame pasaulyje nuo Rusijos iki JAV, patvirtindama akivaizdų dalyką – protestai Kanadoje ir visam pasaulyje yra žmonių kova prieš globalistus, uzurpavusius beveik visas valstybes, laikančias kišenėje jų korupcines vyriausybes.
kaip ir kada mes vėl galėsim pasitikėti savo valdžia ir žiniasklaida?
Taigi, kaip ir kada mes vėl galėsim pasitikėti savo valdžia ir žiniasklaida? Buvusiais draugais, kolegomis ir piktais giminaičiais, išsižadėjusiais artimo savo iš baimės ar propagandos poveikio?
Nežinau, nežinau, klausimų labai daug. Nusivylimo, atskirties jausmas labai stiprus.
Viename vaizdo įraše, kurį įkėlė vilkiko vairuotojas iš Kanados, jis parodė laišką nuo moters, kuri norėjo nusižudyti, bet persigalvojo, įkvėpta vilkikų maišto. Prie savo vilties ir padėkos laiško ji įdėjo 100 dolerių.
Ta moteris vėl atgavo troškimą gyventi, nes patikėjo, kad drąsių žmonių susitelkimas nudobs globalistinį drakoną, išlaisvins Kanados ir viso pasaulio žmones ne tik nuo pandeminių suvaržymų, bet ir nuo egoizmo, vergovės, materializmo, amoralumo ir bedievystės politikos, apraizgiusios visą žemę.
Drakonas jau sužeistas, ir tik kiekvieno iš mūsų asmeninės pastangos, mintys ir maldos yra tie švyturėliai, kurie susilies į bendrą žmonijos atgimimo ir šviesos jūrą. Su tokia viltim ir tikėjimu po truputį išeisim iš priešiškumo, nusivylimo ir pykčio, užvaldžiusio daugybę žmonių per šį sudėtingą laikotarpį.
Dievas mato tą ugnį ir nė vienam iš mūsų neleis pakliūti į drakono nasrus, jei tik mes patys, kaip toj Mikelandželo freskoj „Adomo sutvėrimas”, kabinsimės į Tikėjimo ir Vilties ranką iš aukštybių. Juk mes atgimėme iš naujo, tad visi, išgyvenę šį laikotarpį, turim dar vieną šansą.
