Kai dar buvau prieš porą savaičių Graikijoje, kalbėdama su mama, nejučia pradėjau verkšlenti, kad ojojoj, kaip baisu, kaip reikės grįžti namo, juk nei į kavinę, nei į kiną, nei į baseiną ar spektaklį negalėsim nueiti, gyvensim kaip gyvuliukai be to G paso – tik namai ir ofisas, vėl toks pat režimas bus, kaip praėjusią žiemą. Ir panašu, kad situacija negerės, sadistukai valdžioje su visais tulžingais patarėjais ir influenceriais gieda tą pačią giesmę apie skiepą, kuris yra saugus ir tikrai tikrai apsaugos nuo kovido, komplikacijų, nėštumo ir viršsvorio.
Na, gal ne visai taip, bet jau nebenustebčiau, jei kažkokia panaši skiepų reklama prasidėtų, nes petys už laisvę nebeveikia. Taigi, aš verkšlenu, o mama išklauso manęs taip ramiai, gal prisimena, kaip vaikystėj piemenaudama kojas paryčiais karvyčių mėšle šildydavosi, ir sako, na, o ką darysi, svarbiausia, kad nėra karo.
Tai dabar mąstau, ar tikrai mes tokie išlepę, ar tikrai čia labai jau baisu, na, visa tai, kas vyksta. Bandau prisiminti laikus, kai buvom sovietikai, kokie ten absurdai vyko, nes Sibiro trėmimų nepamenu, tik brandųjį socializmą su Brežnevu priešaky. Pamenu, išrikiuodavo prieš vadovus mus, pionierius, aš būdavau dažniausiai būrio vadė, ir tie pionierių vadovai kokioj aktų salėj rimtais veidais sušukdavo mums, pacukams: „Kovai už komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs!”.
„Visada pasiryžęs!”, – surikdavom ryžtingai, darniai pakeldami ranką prie kaktos. Ir tokie svarbūs jausdavomės, nors koks tas komunistų partijos reikalas, apie ką ir su kuo valgomas, mes, vienuolikmečiai, prisiekiu pionierės garbės žodžiu, neturėjom žalio supratimo. Bet tas „Visada pasiryžęs” būdavo toks smagus, jausdavomės kažkokie ypatingi ir narsūs, nes jau tuoj tuoj užaugsim, ir tada jau tikrai galėsim pilna koja tarnauti tam paslaptingam komunistų partijos reikalui.
Ir dabar, stebėdama savo bendraamžių uolų tarnavimą kai kurių šiuolaikinių partijų reikalui, mąstau, ar jie čia vis dar tos vaikystės pionieriškų rikiuočių įkvėpti nuodija erdvę savo rašiniais ir nepaklusniuosius antivakserius smerkiančiais epais, ar jau kokia nauja įkvėpimo banga juos neša?
Kas belieka mums, jaučiantiems, kad taip neturi būti, kad neteisinga, kad netiesa, kad meluoja, kad esam kiršinami ir rūšiuojami?
Kas belieka mums, jaučiantiems, kad taip neturi būti, kad neteisinga, kad netiesa, kad meluoja, kad esam kiršinami ir rūšiuojami? Kentėti ir dejuoti, ar sumažinti savo kančią, lyginant ją su, pavyzdžiui, Kristaus kančia?
Ką, mąstau aš dabar, vaikštinėdama po mišką, kabėdamas ant kryžiaus, galvojo Kristus? Ar jis stebėjosi tais, kurie jį pasmerkė mirčiai, pyko, ar apgailestavo dėl to, kad pasirinko savo kelią, ar aimanavo? Ar jis mąstė ir kalbėjo apie tai, kaip jam gaila Izraelio, kuris jau turbūt niekada nebeatsigaus, jei jame gyvenantys nežmogai yra tokie, kaip pasakytų šiuolaikinis žmogus, supuvę, kad nukryžiavo patį Dievo sūnų?
Nea. Įtariu, kad Kristus apie tai negalvojo. Jis tik prašė Tėvo suteikti jam jėgų ištverti iki galo, nes kartą pasirinkęs būti su Dievu, nebeturi teisės gręžiotis atgal arba kaltinti kitus dėl savo pasirinkimo. Net jeigu tas pasirinkimas atrodo kažkoks nerespektabilus, nenešantis nei naudos, nei garbės, nei statuso. Toks ne cool.
Aš kadaise irgi pasirinkau klausyti savo sąžinės ir širdies. Per Garliavos įvykius. Jaučiau, kaip retėja ratas tų, kurie mane „gerbė”, laikė kieta ar prestižine, tinkančia į draugystes. Bet žinojau, kad kitaip negaliu. Ėjau į mitingus, protestus, piešiau kreidelėmis prie Prezidentūros, kol užkalniai ir co šaipėsi iš mūsų , o žiniasklaida ir politikai apsimetė, kad esam tik saujelė bepročių, kovojančių su vėjo malūnais, ir kaip jie drįsta, juk teismas viską išaiškino ir pasakė, kas teisus, o kas ne. Toks pat turbūt teismas, kaip ir tas, kur nukryžiavo Kristų.
Ir laukiau, kas bus. Kokį gausiu atlygį už tai, kad pasirinkau būti ne su tais, teisingais ir prestižiniais, o su patvoriniais? Galvojau, gal laimėsiu kokį milijoną, beje laimėjau kelionę į Ameriką, ar šiaip būsiu paskelbta Lietuvos garbės piliete, gausiu kokį medalį, kai tiesa paaiškės, ir mes visi, kvailiukai su kreidelėmis, galėsim lengviau atsidusti ir pasakyti: matot, matot, o ką mes sakėm. Bet nieko panašas neatsitiko.
Ir visgi prizą aš gavau. Kai šį pavasarį prasidėjo šeimų maršai, ėjau į juos, net nedvejodama, juk ne pirmas kartas, kai sisteminiai loja, o tauta eina ten, kur jai reikia. Praėjo maršai, vėl atėjo karantinai. Sisteminiai ir toliau loja, pampsta visokie prisiplakėliai prie valdžios, o ką aš turiu?
Aš turiu ramybę. Norit tikėkit, norit ne, bet kartais jaučiuosi kaip kažkokiam oro burbule po vandeniu. Aplink vyksta visokie nesąmoningi dalykai, valdžia, galima sakyt, išprotėjo, tarnauja nebežinai kam, spaudžia žmones, šaiposi, terorizuoja. O mano širdyje taip ramu. Aš nieko nebebijau, tiesą sakant, nieko labai ir nebenoriu, tik kad ta būsena tęstųsi kuo ilgiau.
Noriu visada jaustis taip saugiai ir ramiai Dievo delnuose. Kad jis mane apgaubtų savo šviesa, ta, kuri spindi pro lapiją einant mišku saulėtą rytą, kai viskas, ko reikia, tai užversti galvą į dangų ir grožėtis geltonais lapais ir dangaus žydryne. Ir taip ramu ramu, jokių baimių nei abejonių, nes tvirtai žinau, kad esu saugi.
Arba tas jausmas, aš jį irgi prilyginu dieviškam, kai užeini be Gpaso į mažą parduotuvėlę, pardavėja šypsosi, pažįsta, sako, taip, mes turim prašyt Gpaso, nes prekiaujam ne pirmo būtinumo prekėm, ir jau šypsosi kaltai. Tada aš ilgai rausiuosi mobiliajame, ieškodama nežinia iš ko atsisiųsto ne savo GPaso, beje, išmokau per pandemiją pameluoti ir pabūti tokia truputėlį Ostape Bendere, nes juk kare visi metodai tinka, tada nerandu to netikro Gpaso, o ta pardavėja sako, „Tai nieko, užeikit, nesvarbu, kad dabar to paso nerandat, svarbiausia, kad jūs jį turite”. „Žinoma”, sakau aš išsproginus akis teatrališkai, „kad turiu, juk visi normalūs žmonės jį turi”. Ir mes juokiamės, ją prajuokina mano išpūstos akys ir akivaizdus melas, ir mes tokios artimos, aš jai jaučiu tokį dėkingumą ir palengvėjimą, kad nemoku apsakyti.
Arba kai užeinu į mažytę kepyklėlę, ir pardavėja sako, ok, išgerkit kavos viduj, nesvarbu, kad be Gpaso, vistiek mes neturim kaip tų pasų tikrinti, tai visiška nesąmonė. Ir mes su draugu sėdam arčiau durų, „kad galėtume greičiau pabėgti”, sako jis, ir mes žvengiam kaip paaugliai, pabėgę iš pamokų ir sutikę mokyklos direktorių gatvėj. Tai yra tas bendrystės, žmogiškumo ir sveiko proto pergalės suokalbiškas jausmas, kurio aš niekuomet nebūčiau išgyvenusi, jei ne šis laikotarpis.
Ir aš sakau, ačiū Dieve, kad nėra karo. Nes visa kita mes praeisim, ir išeisim stipresni ir dar švaresni. Su G pasais ar be jų, nesvarbu, svarbu, su dieviška žmogiškumo ir gerumo ugnele.
