Rugsėjo 7 d. Lietuvos vyskupai išplatino laišką, skirtą artėjančiai 107-ajai Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai. Laiške atkreipiamas dėmesys į šių dienų aktualijas, susijusias su migrantų krize Lietuvos pasienyje. Skelbiame visą laišką.
Brangūs broliai ir seserys,
Daugiau nei prieš šimtą metų, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, popiežius Benediktas XV paskelbė Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną, nuo to laiko minimą kasmet. Šiemet šia proga popiežius Pranciškus paskelbė laišką „Link vis plačiau apimančio mes“. Šios dienos minėjimas mūsų krašte netikėtai įgavo naują aktualumą vasarą į mūsų Tėvynę atvykus dideliam būriui migrantų.
Jų gyvenimo tikrovė tapo ir mūsų rūpesčiu. Žmogus ilgisi geresnio ir saugesnio gyvenimo. Tokių galimybių neradę savo kraštuose žmonės pasiryžta migruoti arba saugodami savo gyvybes ir neturėdami kito pasirinkimo tampa pabėgėliais. Lietuvoje tai gyvai patyrėme, kai po Antrojo pasaulinio karo ir mūsų tautiečiai buvo priversti tapti pabėgėliais ir prašyti juos priglaudusių šalių pagalbos.
Popiežius Pranciškus savo laiške atkreipia dėmesį, kad žmonės, kuriuos ištiko migranto ir pabėgėlio dalia, yra kvietimas mums „išeiti į egzistencinius pakraščius gydyti sužeistųjų ir ieškoti pražuvusių be išankstinių nuostatų ir baimės“. Negalime iš anksto nuteisti žmogaus dėl priežasčių, kodėl jis paliko savo kraštą. Šiandien, kai žmogus gali tapti prekybos žmonėmis auka ar net tarpvalstybinių nesutarimų įkaitu, turime būti atsargūs darydami skubotas išvadas. Nustatyti teisinį ar juridinį asmens statusą, kuris vienu ar kitu būdu atvyko į mūsų kraštą, ir užtikrinti jam žmogaus teises yra valdžios institucijų pareiga.
Negalime iš anksto nuteisti žmogaus dėl priežasčių, kodėl jis paliko savo kraštą.
Mes, kaip krikščionių bendruomenė, esame kviečiami liudyti tikėjimą meilės darbais ir rasti konkrečius būdus, kaip padėti žmogui, esančiam egzistenciniame paribyje. Tikrai neturėtume susipriešinti vieni su kitais dėl mūsų požiūrio į migrantus. Juk popiežius Pranciškus aiškiai primena, kad visa žmonija esame „mes“, todėl negalime atsiriboti nuo rūpesčio padėti šiems žmonėms. Neturėtume vertinti jų tik kaip grėsmės mums ir kurstyti vieni kitų baimės. Kiekvienas atvykėlis turi savo istoriją, dažnai skaudžią, pilną įtampos ir lūkesčio geresne ateitimi.
Nuoširdžiai kviečiame visus – parapijų bendruomenes, katalikiškas organizacijas, brolius kunigus ir vienuolijų narius, judėjimus bei Caritas darbuotojus, savanorius – pagal išgales ir poreikį pagelbėti žmonėms, esantiems migrantų stovyklose ir pasienio užkardose, taip pat ir valdžios institucijų pareigūnams, dirbantiems migrantų apgyvendinimo vietose. Daugelio jų pasiaukojanti tarnystė yra guodžiantis artimo meilės pavyzdys. Pagalbą teikiantys pajuto, kad bendrystė, dialogas ir išklausymas yra tiek pat svarbi pagalba atvykusiems, kaip ir pastogė ar duonos kąsnis. Daug problemų sprendimų galima atrasti, kai užsimezga pokalbis, o mes vieni į kitus žvelgiame su atjauta ir pagarba. Ne mažiau svarbus yra ir glaudus nacionalinės valdžios, savivaldos bei visuomenės organizacijų bendradarbiavimas.
Nuoširdžiai kviečiame ir Jus, broliai ir seserys, pagal galimybes prisidėti teikiant pagalbą migrantams drauge su Caritas misija, kuri yra Katalikų Bažnyčios konkretus atsakas į šį mūsų krašto iššūkį. Gerumas mus vienija, kai esame drauge pagelbėdami kitiems. Tai galime padaryti įsitraukdami į Caritas savanorių gretas arba skirdami auką migrantų elementariausiems poreikiams patenkinti ir pervesdami pinigus į Lietuvos Caritas banko sąskaitą (Gavėjo kodas 192066334, sąsk. nr. LT257300010115125026).
Te Viešpats laimina mūsų pastangas!
