Gruodžio 8 d. Lietuvos vyskupai viešai paskelbė adventinį laišką, kuriame kalba apie Viešpaties dovanojamą žinią tikintiesiems, primena apie vis dar tebesitęsiantį karą Ukrainoje, žmogaus ir jo gyvybės svarbą. Laiške pastebima, kad prisiminti apie svarbiausius, pamatinius žmogui dalykus svarbu ne tik šalies valdžios institucijos, tačiau ir kiekvienam šalies piliečiui individualiai.
Jo vardas – Ramybės Kunigaikštis (plg. Iz 9, 5)
Brangūs broliai ir seserys,
Šie jau besibaigiantys metai tapo didelio išbandymo Europai ir visam pasauliui laiku. Įsiplieskęs karas Ukrainoje mums vėl priminė žmonijos dramą, kuri tūno žmogaus širdyje. Tai vidinis prieštaravimas – nors trokštame taikos ir ramybės, tačiau to siekiame leisdamiesi į karą. Giliausia šio suskilimo priežastis yra nepagarba mūsų Kūrėjui – Dievui ir jo iškiliausiam kūriniui – žmogui.
Artėjančios Kalėdos vis naujai kviečia mus protu ir širdimi atminti Viešpaties dovanojamą žinią – „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn. 3, 16). Jėzaus Kristaus įsikūnijimo slėpinys žymi nuostabią Dievo iniciatyvą pasauliui. Jis, gimdamas žmogumi Betliejaus prakartėlėje, priminė, jog žmogus savyje nešasi Dievo paveikslą, dieviškumo žymę. Tai reiškia, kad pagarba kitam žmogui turi prilygti pagarbai, skiriamai Dievui. Nėra jokių priežasčių, jog besąlygiška pagarba žmogui galėtų būti sumenkinama. Ant tokios žmogaus orumo sampratos stovi Vakarų civilizacijos pamatas, čia slypi taikos tarp tautų pagrindas. Kai jis svyruoja – mąžta žmonių nuostaba Kalėdų žinia.
Pasaulyje matome ne tik nerimą keliančias tendencijas, bet ir guodžiančius vilties ženklus. Pagalba broliams ir seserims, kurie Ukrainoje kaunasi už savo laisvę, suvienijo daugelį pasaulio kraštų: ir vieningai pasmerkiant karą, ir įvairias būdais tiesiant pagalbos ranką šios tautos skausmo valandą. Tai žinia, kad pagarba žmogui ir tautos suverenumui yra suvokiama kaip savaime suprantama tiesa, kurią atkakliai privalome ginti ir saugoti.
Šis karas dar kartą tapo skausmingu priminimu esminės tiesos, kad žmogaus gyvybė negali būti priemonė jokiems tikslams siekti. Tai tampa įspėjimu ir mūsų sprendimams – ar visur ir visada tikrai besąlygiškai vertiname ir saugojame žmogaus gyvybę, brangiausią Dievo dovaną mums? Ar tikrai tai neturėtų būti paskata labai svarbiam apmąstymui mūsų visuomenėse, kai, iš vienos pusės, smerkiamas gyvybės naikinimas kare, o iš kitos – nepritariama negimusios gyvybės saugojimui?
Čia, Lietuvoje, vėl iš naujo klausiame: ar tikrai suvokiame pagarbos žmogaus gyvybei svarbą, jei yra priimamas sprendimas įteisinti cheminį abortą? Ar tikrai esame objektyvūs, viena vertus, smerkdami smurtą Ukrainoje, kita vertus, pateisindami užsimezgusios gyvybės nutraukimą, o tokio pobūdžio paslaugas vadindami „teise į reprodukcinę sveikatą“?
Čia, Lietuvoje, vėl iš naujo klausiame: ar tikrai suvokiame pagarbos žmogaus gyvybei svarbą, jei yra priimamas sprendimas įteisinti cheminį abortą?
Šis neramus laikas pasaulyje turi tapti mums nauja paskata permąstyti žmogaus orumo sampratą ir pagalbos kitam žmogui sąlygas. Gerai suprantame, kad sunkumus galime įveikti tik drauge. O vienybę skatina besąlygiška pagarba žmogaus gyvybei, šeimai, laisvei. To nepaisymas neišvengiamai supriešina visuomenę, atveria kelią nesaugumui.
Norėdami šalyje išlaikyti ramybę ir taiką, turime gerbti tiesą apie žmogų ir gerbti esmines visuomenės institucijas – šeimą, apibrėžtą Konstitucijoje, tikėjimo, mokslo, ugdymo sričių bendruomenes, krašto valdžią. Pastarajai šiuo metu teko labai sudėtinga užduotis – išlaikyti visuomenėje sutarimą drauge ieškant būdų, kaip padėti mūsų šalies žmonėms ir verslui didėjančių energetikos kainų akistatoje.
Piliečių pasitikėjimas savo demokratiškai rinkta valdžia yra labai svarbus veiksnys saugojant krašto saugumą. Taip pat ir valdžios institucijų pastangos ieškoti visų įmanomų būdų padėti žmonėms yra krašto vienybės garantas. Tačiau padėti kitiems nėra tik valdžios institucijų, bet ir kiekvieno iš mūsų pareiga.
Šventojo Rašto mokymas apie tai yra labai aiškus – mūsų gyvenimo kokybė amžinybėje bus vertinama pagal Kristaus žodžius: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Todėl gailestinga pagalba kitam žmogui, ypač stokojantiems, yra mūsų atsakomybė, tai – mūsų krašto vienybės, solidarumo bei laisvės garantas.
padėti kitiems nėra tik valdžios institucijų, bet ir kiekvieno iš mūsų pareiga.
Brangieji, nuoširdžiai linkime, kad artėjanti Kalėdų šventė vėl primintų mums Dievo meilę pasauliui! O Jo meilės bendradarbis yra kiekvienas krikščionis, pašauktas būti ramybės nešėju savo aplinkoje. Juk, pasak Viešpaties, „palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt. 5, 9).
Tai ypač svarbus priminimas šiuo metu, kviečiantis konkrečiai atsiliepti į Kalėdų žinią – besąlygiškai gerbti kiekvieną žmogų bei ieškoti meilės ir sutarimo mūsų šeimose ir mūsų Tėvynėje. Tepadeda mums dangaus Kūrėjas, nuolat siunčiantis mums Šventąją Dvasią, „kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).
