Pirmadienio popietę Leonas XIV grįžo į Beirutą ir dalyvavo tarpreliginiame susitikime. Susitikimui parinkta iškalbinga vieta – Kankinių aikštė, Libano istorijos liudininkė. Šalia jos – senojo romėnų miesto Beryto likučiai.
Šalia jos – maronitų apeigų katalikų ir sirų apeigų ortodoksų katedros bei mečetė. Pačioje aikštėje XX ir XXI amžiais vyko įvairūs sambūriai, atspindintys kartais gražius, kartais krauju suteptus naujųjų laikų Libano istorijos įvykius.
Popiežių pasitiko ir prie pakylos palydėjo sirų apeigų katalikų ir maronitų apeigų katalikų patriarchai, didysis Libano sunitų imamas bei šiitų atstovas. Susitikimas prasidėjo sirų katalikų patriarcho Ignaco Youssifo III Younano sveikinimo žodžiu svečiui iš Romos.
„Šiandien susirinkome Beirute, mieste, nuniokotame ir išgąsdintame pasibaisėtino sprogimo netoliese esančiame uoste, kad visų mūsų religinių ir krikščioniškų bendruomenių vardu pasveikintume popiežių Leoną XIV, kuris lanko mus kaip dvasinis Katalikų Bažnyčios tėvas ir kaip visų mūsų brolis, kad skelbtų Evangelijos palaiminimą: „Palaiminti taikdariai“.
Mes meldžiamės ir viliamės, net ir tada, kai, rodos, kad vilties nėra, jog šis vizitas padės pasiekti taiką ir stabilumą, kurių taip trokšta Artimųjų Rytų šalys, ypač Libanas – žemėlapyje maža, bet didi savo demokratiniu pašaukimu ir išskirtine religine bei kultūrine mozaika šalis, kurią popiežius šv. Jonas Paulius II pavadino ne tik šalimi, bet ir „Žinia“ mūsų regionui ir visam pasauliui“, – kalbėjo ganytojas.
Vienas po kito žodį tarė Libano religinių bendruomenių vadovai: Libano sunitų muftijus Abdullatifas Darianas, Antiochijos graikų ortodoksų patriarchas Yohannas X Yazigi, Libano šiitų tarybos vicepirmininkas šeichas Ali El-Khatibas, Antiochijos sirų ortodoksų patriarchas Ignacas Efraimas II, Libano drūzų šeichas Sami Abi Al-Muna, Armėnų Ortodoksų Bažnyčios katolikosas Aramas I, alavitų šeichas Ali Kaddouras, Sirijos ir Libano evangelikų tarybos pirmininkas Josephas Kassabas.
Taip pat parodytas krikščionio ir musulmono vaizdo liudijimas iš antro pagal dydį Libano miesto Tripolio. Tarp išsakytų minčių nuskambėjo ir krikščioniška, ir islamiška giesmė. Religinių bendruomenių lyderiai pabrėžė nepaprastai turtingą krašto istoriją, troškimą iš naujo išmokti taikaus skirtumų sugyvenimo, kuris šiuo metu prarastas.
„Jaučiu gilų jaudulį ir labai didelį dėkingumą, kad šiandien galiu būti tarp jūsų, šioje palaimintoje žemėje: žemėje, kurią šlovino Senojo Testamento pranašai, jos didinguose kedruose įžvelgę teisingos sielos, žydinčios po budriu dangaus žvilgsniu, simbolį. Žemėje, kurioje Logos aidas niekada nenutilo, bet amžius po amžiaus toliau kviečia tuos, kurie nori atverti savo širdis gyvajam Dievui“, – sakė popiežius Leonas XIV, kreipdamasis į Libano religinių bendruomenių lyderius.
Pasak Šventojo Tėvo, jau ilgą laiką, ir ypač pastaruoju metu, pasaulio akys yra nukreiptos į Artimuosius Rytus, abraomiškųjų religijų lopšį, stebi sunkų regiono kelią ir nenuilstamas brangios taikos dovanos paieškas. Kartais žmonija, matydama tokius sudėtingus ir ilgalaikius konfliktus, žvelgia į Artimuosius Rytus su baime ir nusivylimu.
Tačiau ir tarp šių kovų galima rasti vilties ir drąsos, jei sutelksime dėmesį į tai, kas mus vienija: mūsų bendrą žmogiškumą ir tikėjimą meilės ir gailestingumo Dievu. Epochoje, kurioje taikus sugyvenimas gali atrodyti tolima svajonė, skirtingas religijas išpažįstantys Libano žmonės rodo galingą pavyzdį: baimė, nepasitikėjimas ir nusistatymai netaria paskutinio žodžio, o vienybė, susitaikymas ir taika yra įmanomi.
baimė, nepasitikėjimas ir nusistatymai netaria paskutinio žodžio, o vienybė, susitaikymas ir taika yra įmanomi.
„Štai misija, kuri lieka nepakitusi šio mylimo krašto istorijoje: liudyti ilgalaikę tiesą, kad krikščionys, musulmonai, drūzai ir daugybė kitų gali gyventi kartu, kurdami pagarbos ir dialogo vienijamą šalį“, – sakė Leonas.
Jis priminė, kad 2012 metais būtent Beirute pasirašytame apaštaliniame paraginime apie Bažnyčią Artimuosiuose Rytuose popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad pati Bažnyčios prigimtis ir visuotinis pašaukimas, tad ne vien pragmatiniai ir politiniai sumetimai, bet ir paties tikėjimo kylančios nuostatos, reikalauja įsitraukti į dialogą su kitų religijų išpažinėjais. Tokio dialogo poreikis minimas ir Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje Nostra Aetate, atvertusioje naują katalikų santykių su kitomis religijomis puslapį.
Kedras yra Libano simbolis, bet ne mažiau žinomas ir alyvmedis, minimas krikščionių, žydų ir musulmonų šventuosiuose tekstuose. Alyvmedis išsiskiria itin ilgu gyvenimu ir sugebėjimu augti sunkiausiomis aplinkybėmis. Iš alyvmedžio vaisių išgaunamas aliejus, kuriuo patepamos žaizdos. Šis aliejus taip pat yra ir gailestingojo Dievo, gydančio dvasines žaizdas, veikimo simbolis, atsparumo ir vilties, kurių reikia taikai, simbolis.
„Kaip kedrų ir alyvmedžių šaknys giliai įsiskverbia į žemę ir plačiai joje išsišakoja, taip ir Libano žmonės yra išsibarstę po visą pasaulį, bet vienijami jūsų gimtinės jėgos ir amžino paveldo. Jūsų buvimas čia ir pasaulyje praturtina žemę jūsų tūkstantmečiu paveldu, tuo pat metu tai yra ir pašaukimas.
Vis labiau tarpusavyje susijusiame pasaulyje esate pašaukti būti taikos kūrėjais: priešintis netolerancijai, įveikti smurtą ir atmesti atskirtį, savo tikėjimo liudijimu nušviesti kelią į teisingumą ir santarvę tarp visų“, – sakė popiežius, visiems melsdamas Harisos Marijos globos.
