Kaip pasakoja neįgalus kunigas Marekas Balwas, anksčiau jis rūpinosi neįgaliaisiais, o tuomet netikėtai jo paties gyvenimas pasikeitė – po automobilio avarijos prireikė neįgaliojo vežimėlio. „Turime rūpintis, kad tarp kasdienio gyvenimo sunkumų pastebėtume gėrį. Visada yra galimybė atsiversti, pradėti naują gyvenimą. Dievo planai yra keistoki ir paslaptingi. Iš širdies laiminu visus, skaitančius šį tekstą”, – priduria lenkų kunigas.
Diskotekų mėgėjas, pasirinkęs Jėzų
Kunigas Marekas save vadina „Dievo asilu su ratais”, nes, kaip jis sako, „veža” Jėzų žmonėms.
Jis gyvena kunigų namuose Ciechocineke, šiaurės Lenkijoje, iš kur keliauja po visą šalį sakydamas pamokslus, susitikdamas su jaunais žmonėmis, kalbėdamasis su jais ir dalydamasis savo neįprasta patirtimi.
Niekas nebūtų pagalvojęs, kad toks temperamentingas jaunuolis, kuris vienu metu buvo „diskotekų karaliumi”, pasirinks kunigystę.
Nuo aštuonerių metų jis buvo ministrantas. Nors galėjo stoti į vidurinę mokyklą, bet vietoj to pasirinko profesinę mokyklą.
„Ten nereikėjo tiek daug mokytis”, – sako jis, aiškindamas prieš daugelį metų priimtą sprendimą.
Tačiau jis greitai suprato, kad mechaninio šaltkalvio diplomas nepadės jam įgyvendinti ateities planų. Todėl jis tęsė mokslus vakarinėje technikos mokykloje, o tai leido jam dirbti dieną. Kasdien keldavosi penktą valandą ryto ir eidavo dirbti į lignito kasyklą, o po pietų keliaudavo į mokyklą.
Jaunuolis galiausiai pasirinko Dievą
Būdamas 15 metų, jis padėjo statyti Licheno Dievo Motinos baziliką. Ten jis susipažino su seminaristais, kurie tarnavo neįgaliesiems.
„Pagalvojau, kad ir man tai patiktų, bet tada turėčiau tapti kunigu”, – sako jis.
Dar būdamas klieriku, jis rūpinosi neįgaliaisiais. Kartu su jais eidavo į susitikimus ir rekolekcijas, kalbėdavosi apie gyvenimą ir, svarbiausia, niekada nepraeidavo abejingai pro jų kančias. Tada, būnant 33 metų, jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė: po automobilio avarijos jis pats atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje.
Jo entuziazmą dėl kunigystės atšaldė gimtojoje parapijoje tarnaujančio vikaro patarimas. Jis pasiūlė, kad prieš priimdamas tokį svarbų sprendimą pirmiausia turėtų baigti technikumą, gauti nuolatinį darbą ar net įsimylėti. Anot šio kunigo, gerai pasirinkti galima tik gerai žinant, ko teks atsisakyti.
„Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos tariau Dievui, buvo padėka jam, kad paliko man funkcionuojančias rankas ir galvą, o tai kunigystėje yra svarbiausia”, – apie nelaimę sako neįgalus kunigas.
„Pasakiau Išganytojui: Viešpatie Jėzau, žinau, kad norėdamas būti kunigu, turiu baigti mokyklą”, ir per stebuklą… ją baigiau”, – pasakoja tėvas Marekas Balwas.
Jis taip pat aiškina, kad visa įgyta vertinga patirtis jam parodė, jog Dievas yra svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kunigiškąjį ugdymą jis gavo Vloclaveko didžiojoje kunigų seminarijoje. Velnias jį gundė abejonėmis, todėl jam teko sudegino savo užrašų knygelę su adresais ir telefono numeriais. Jis paprašė pas Dievą, kad šis leistų jam būti geru kunigu, kad neieškotų daugiau savęs, bet mokėtų dovanoti Jėzų žmonėms.
Pirmaisiais metais jis gavo pasiūlymą dalyvauti neįgaliesiems skirtuose susitikimuose.
„Nedvejodamas sutikau. Mokslo metų pabaigoje nusprendžiau vykti į vasaros kelionę su neįgaliaisiais, į Gdynę. Rūpintis neįgaliaisiais man buvo svajonės išsipildymas po daugelio metų, praėjusių nuo įsimintinos viešnagės Lichene. Su šiais ligoniais turėjome daryti viską: nuo jų aprengimo ir prausimo iki nuvedimo pavalgyti, maitinimo ar išėjimo pasivaikščioti. Su jais meldėmės, žaidėme ir kalbėjomės. Kartu išgyvenome vargus ir džiaugsmus, dalijomės ir abejonėmis. Prisimenu tai kaip gražų laiką, nes jis prabėgo padedant kitiems žmonėms”, – pasakoja tėvas Marekas.
Jis taip pat prisipažįsta, kad būtent žmonės su negalia išmokė jį melstis, gyventi ir vertinti turimus dalykus, kurių dažnai net neįsisąmoniname.
„Daugelis šių žmonių niekada nevaikščiojo, negalėjo patys apsirengti ar pavalgyti. Jie turėjo nejundančias rankas, buvo akli arba judėjo neįgaliojo vežimėlyje. Mano širdis plyšo į gabalus, kai stebėjau šias žmonių kančias. Prisimenu, kaip tuo metu klausiau Dievo, kodėl Jis tai leidžia”, – aiškino kunigas.
Atsakymas atėjo iš pačių kenčiančių žmonių. Sunku buvo nepastebėti, kaip jie sugebėjo džiaugtis gyvenimu ir buvo dėkingi už kiekvieną žmogiško gerumo ir širdingumo ženklą.
Kai dabar kunigas neįgaliojo vežimėlyje važiuoja prie altoriaus, įsivyrauja tyla. Jaunuoliai, kuriems jis dažnai veda rekolekcijas, susidomėję žiūri į jį. Jie galvoja: „Duosime jam šansą, panašu, kad jis mūsų neskriaus.”
„Aš nesistengiu apsimesti kuo nors kitu. Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi pasirinkimą, tik ne visi tai žino”, – aiškina dvasininkas.
