Instaliacija Leliūnų šv. Juozapo bažnyčioje advento metui – neįprasta. Iš pirmo žvilgsnio – šokiruojanti, kitokia. Ji tęstinė. Be anotacijos – sunkiai suprantama, nes advento metu bažnyčiose įprasta matyti vainiką su keturiomis žvakėmis.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, gavėnios metu Leliūnų koplyčioje buvome pakviesti „Moralinių kompasų kalibracijai“. Tada instaliacija kalbėjo apie septynias didžiąsias nuodėmes Europos kontekste. Vasarą visą parą atviroje koplyčioje norintys dalyvavo instaliacijoje „Aš esu gyvasis“: kiekvienas atėjęs galėjo apmąstyti ar pasitikrinti savo ir Dievo santykį, rankose laikydamas Šventąjį Raštą.
2022 m. adventinė kompozicija – triptiko užbaiga karo ir nesusikalbėjimo fone. Apie tai diskutavo kunigas Andrius Šukys, Leliūnų šv. Juozapo parapijos klebonas, Pakalnių Švč. Trejybės ir Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies parapijų administratorius, teologijos licenciatas bei Lina Dūdaitė-Kralikienė, žurnalistė, feisbuko projekto „Tekstai Kontekstai“ redaktorė, naujųjų laikų istorijos magistrė.
Pašnekovus kalbino ir aktualų pokalbį parengė doc. dr. Irena Ramaneckienė.
Kad galėtume kalbėti apie šių metų simbolinį advento ženklą Leliūnų šv. Juozapo bažnyčioje, pirmiausia išsiaiškinkime, ką reiškia žodis „instaliacija“.
Lina: Instaliacija vadiname šiuolaikinio meno kryptį, sutelktą į idėją, o ne į objektą. Kaip ir dauguma kitų vaizduojamojo meno krypčių, instaliacijos Lietuvą pasiekė XX a. 9 dešimtmetį. Taigi, ši meno kryptis palyginti itin jauna, todėl problemiška ne vienam žiūrovui.
Instaliacija – susideda iš daugiau nei vieno elemento, kurie pagal prasmę sudaro vientisą darinį – kūrinį. Kad suprastum tokį kūrinį, privalu nustoti vadovautis kategorijomis „gražu–negražu“, o pasidomėti, ką simbolizuoja sudedamosios instaliacijos dalys. Instaliacijos suvokimas vyksta ne vien rega, bet ir mąstymu.
Andrius: Mūsų bažnyčios adventinės instaliacijos elementai – smėlis, maišas, žvakės, Šv. Raštas… Visų trijų instaliacijų koncepcija rūpinosi grupė menininkų, teologų, tikinčiųjų ir ateistų. Bažnyčios durys atviros visiems. Net ir susireikšminusiems socialinių tinklų komentatoriams…
Kam ir kodėl kilo idėja mūsų bažnyčioje sudėlioti kompoziciją, kuri galbūt ne vienam (ne)tikinčiajam sukels prieštaringų minčių?
Lina: „Skaitykite laikmečio ženklus“, – nuolatos pabrėždavo šv. popiežius Jonas Paulius II. Tikėjimas žmogaus gyvenime neturi būti papročių, istorijos klausimas. Jis neturi būti iš senolių perimta negyva tradicija, veiksmai, kurių esmės ir prasmės nesuprantame, bet darėme, nes iki tol kelios kartos taip darė. Tikėjimas nėra apie praeitį.
Andrius: Tikėjimas yra ir turi būti apie tikrovę čia ir dabar, orientuotas į ateitį. Prieštaringos mintys, kaip bet kokios kitos, yra gėris. Žmogus sukurtas mąstyti. Net jei jis sugeba tik piktintis! Būti piktam – būti iš piktojo. O pykstu, kai nesuvokiu… arba esu nusivylęs. Tarkim, susipykęs, išsiskyręs, vienišas, susikompromitavęs, vis dar nevedęs ar netekėjusi… Juk tik laisvas žmogus gyveni laisvai.
Kitu atveju neši visuomenės sukurtų pseudo taisyklių jungą. Esi vergas. O Dievas sukūrė žmogų laisvą! Todėl ir tikėjimas, ir Bažnyčia kalba apie laisvę. Bažnyčia turi būti aktuali. Ir atsakanti į šiandienos klausimus.
Lina: Adventas – tai ne graži pasaka, ne kalendorėlis su šokoladukais ar papuošalais. Tai apmąstymų laikmetis: kur dabar esame, kaip čia atsidūrėme, ir kur ketiname eiti. Kaip šiame apmąstymų laikmetyje mums pasitarnauja kičinė sostinės kremliutė, blizgantis Kalėdų senelis iš prekybos centro ar adventinis vainikas su cinamonu ir džiovintais apelsinais?
Andrius: Vietoj pagiežingų komentarų paklauskime savęs: „Kas yra mūsų šiandienos realybė? „Gražiausių metų švenčių“ pasaka, adekvatus tikėjimas ar religija?“
Lina: Ar Bučios, Irpinės kankinimų rūsiai ir masinės kapavietės jau pamirštos? Kaip XXI a. žmogus (apsišvietęs, kultūringas, naudojantis moderniausias technologijas, iššifravęs genomą ir pan.) gali nusiristi iki žvėries, griaunančio ištisus miestus, žudančio ir kankinančio žmones? Kaip mes, civilizuotos Europos širdyje prisigyvenome iki viską naikinančio karo?!
Andrius: Karas vyksta ir mūsų mintyse, santykiuose, viešai išsakomose nuomonėse… Pabrėžiu – nuomonėse! Išmintingas žmogus kalba faktais, polemizuoja, klausia. Niekada nesipiktina. Ne vienam laikas pasitikrinti katalikybės gyvastį savyje. O karas visuomet yra nusikaltimas ir prieš Dievą, ir prieš žmogų. Visais būdais!
Karas vyksta ir mūsų mintyse, santykiuose, viešai išsakomose nuomonėse… Pabrėžiu – nuomonėse!
Lina: Kartu tai – proga mums apmąstyti savo laikinumą. Juk šventės katalikiškame kontekste provokuoja turinį, o ne kankinystę apie ilguosius savaitgalius, persirijimą, pjankę…
Andrius: Laikinumas pastato asmenį į vietą. Juk ir Ukrainos žmonės iki vasario 24-osios gyveno ramų gyvenimą, kūrė šeimas, laukė kūdikių, ėmė kreditus, kūrė verslus, statė namus… Jie tikėjo, kad visi šitie dalykai bus amžinai. Ir mes, europiečiai, tikėjome, kad atėjo nesantaika grįstos istorijos pabaiga ir dabar laukia nesibaigiančios gerovės laikas. O dabar pamatėme, kad vienos pamišusios valstybės ir vienos pamišusios visuomenės „dėka“ šis pasaulis griūva.
Lina: Kad kapo duobė yra arčiau, negu tikėjomės. Kad ir šiandien Ukrainos kariai už savo laisvę kovoja iki kelių vandenyje, kad ir šiandien Lietuvoje gaminamos, va, tokios žvakės konservų skardinėse. Ar pastebėjote instaliacijoje tai? Ją suprasti padėtų trys dienos buvimo lauke be elektros, vandens ir maisto. Tada nebesvaigtume apie cinamonines kalėdas mandarinų kontekste.
Andrius: Beje, kilnūs žmonės renka žvakių likučius iš bažnyčių, lieja žvakes tokiose indeliuose, siunčia į karo zonas.
Lina: Okupantų kariuomenė, pamynusi žmogaus, tautos, visuomenės orumą savo mirusiuosius jų artimiesiems siunčia šiukšlių maišuose. („Rafinuotai“ damai su permanentiniais antakiais ir geliniu lakavimu – tai ne glamurinį žurnalą vartyti ant fotelio po pledu…) Įsivaizduokite: kokia menama didybė – tu pasaulio užkariautojas, denacifikatorius, demilitarizatorius, kurs manosi galįs visam pasauliui primesti savo iškreiptą tvarką ir valią.
Ir kiek iš tiesų tu esi vertas, jei namo tave, padėjusį galvą už kažkokio valdovėlio kliedesius, parsiunčia šiukšlių maiše. Kur čia žmogiškasis orumas? Kai nebelieka pagarbos sau, kaip žmogui, Dievo kūriniui, tada ateina sielos naktis. Tada tampa įmanoma Bučos ir Irpinės masinės kapavietės. Ir kur šitoje realybėje vieta advento vainikui su apelsinais?
Andrius: Pagalvokime, kas sukūrė mūsų kaimynystėje tokį monstrą? Argi ne naivūs ir patiklūs apelsininių vainikų gerbėjai pirko rusišką naftą, dujas, tuo pačiu finansuodami šios šalies karo pramonę? Ar ne tie, kurie nenorėjo matyti skaudžios realybės, užsimerkė 2008-aisiais prieš karą Gruzijoje, 2014-aisiais – Krymo aneksiją, numuštą keleivinį lėktuvą MH-17, prieš karą Ukrainoje? Ir šiemet vasario 24-ąją atėjo prablaivinanti realybė.
Lina: Mūsų stikliniai Kalėdų žaisleliai subyrėjo į negailestingą realybę. Juk dar prieš 30 metų, sugriuvus Sovietų Sąjungai, Rusija buvo vargšė ir bejėgė. Kaip ji užsiaugino tokius nagus ir iltis? Ar ne iš mūsų – europiečių – naivumo, patiklumo, kvailumo? Ar apie tai skatina galvoti advento vainikas su apelsinais?
Andrius: Kam atėjo ar ateina Jėzus į žemę? Tikrai ne pasidžiaugti keturiomis žvakėmis, aplipdytomis kankorėžiais? Jis ateina, kad mirtų ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Kokias nuodėmes? Ką sakome per išpažintį: melavau, išbariau vyrą (žmoną), uošvienę… Ar tik dėl to Dievo sūnus mirė ant kryžiaus? Dėl to, kad kažkas Rusijos laivo kryptimi pasiuntė uošvienę?
Adventas skirtas ne grožėtis savo rankdarbiais, įskaitant ir advento vainikus. Adventas yra skirtas mąstyti, kelti sau ir visuomenei nepatogius klausimus.
Adventas skirtas ne grožėtis savo rankdarbiais, įskaitant ir advento vainikus.
Lina: Tikėjimas nėra patogus grožėjimasis savimi ir aplinka. Jei jis yra tik toks, tai jis yra miręs, tuščias, neaktualus. Dievas yra vakar ir šiandien, pradžia ir pabaiga, alfa ir omega. JO laikai ir amžiai! Jis aktualus kasdien.
O ar mes esame aktualūs, kalbėdami apie Kalėdų pasaką ar cukruotą vainiką, konkuruodami, kurio miesto ar miestelio eglutė ar eglutės karkasas gražesnis? Todėl ir kalbame aktualiai. Laikas kalbėti ir kalbėtis. Nebijodami būti nepatogūs, galbūt žeisti kažkieno akis ir keistoką įsivaizdavimą apie sacharininę Kalėdų pasaką. Žinote, koks dažniausias žodis Biblijoje? Pasufleruosiu, juo savo pirmąją kalbą miestui ir pasauliui pradėjo šv. Popiežius Jonas Paulius II. Ir tas žodis yra „nebijokite“.
Ar pernai šioje bažnyčioje taip pat buvo panašaus pobūdžio kompozicija? Kokia ji buvo?
Andrius: Taip, pernai buvo unikali prakartėlė. Koplyčioje. Ji buvo skirta postindustrinei, informacinei visuomenei.
Lina: Mažytė prakartėlė, plaukianti laikraštinio popieriaus jūroje, tarsi informaciniame vandenyne, kur milijardai lapų informacijos kasdien virsta nebeaktualiomis šiukšlėmis. Kur šokuojame nuo vienos interneto žinutės prie kitos, viliojami ryškiaspalvių ekranų šviesų (senus televizorius žmonės gabeno į koplyčią pusę metų). Kalbame apie informacijos perteklių, netikslingą laiko – brangiausio ir neatkuriamo resurso – švaistymą menkaverčiams, išliekamosios vertės, prasmės neturintiems dalykams, nerandant jo esmei: Dievui, sau, šalia esančiam žmogui.
Andrius: Pernykštė valtelė sukosi nuo spalvingų ekranų sienos į langą, pro kurį matyti apšviesta bažnyčia – mūsų tikėjimo, prasmės, esmės paieškų simbolis. Kartu palietėme jautrią tikėjimo ir „dvasingumo“ temą.
Lina: Tikėjimą galima iššifruoti ir taip: tik + ėjimas. Tai veiksmas. Tai tos valtelės pasirinkta kryptis per audringą ir blaškančią informacijos jūrą į tikrąsias vertybes, į esmę. Tai sąmoningas pasirinkimas, judėjimas, įveikiant sunkumus: nenorą, baimę, tingėjimą, abejingumą, abejones… Kaip į tokius pasirinkimus reaguos aplinkiniai?
Andrius: „Dvasingumas“ – tai patogus krėsliukas, nuo kurio stebimi įvykiai, tarsi filmas televizoriuje. Pačiam nedalyvaujant, tačiau jaučiantis geru, pakylėtu, patogiu, vertinančiu kitą (!)… Tačiau nieko nedarančiu, nekuriančiu, neinančiu, netobulėjančiu… Nenorinčiu įsipareigoti ir veikti.
Lina: „Dvasingumas“ yra tuščias ir beprasmis.
Ar šiųmetė kompozicija turi pavadinimą? Ką ji simbolizuoja?
Andrius: Pavadinimas kaip jūrai krantai. Įrėmina, liepia mąstyti taip, o ne kitaip ir pan. Visų šių trijų ir anametės prakartėlės potekstė: kaip radom – taip (ne)paliksim. Kvaila slėptis po vakarykščia patirtimi. Kai šiandiena dovanoja kitą kryptį.
Lina: Advento kompozicijoje pirmiausia matome smėlį. Jis turi daug prasmių. Pirmiausia, primena mūsų laikinumą. Iš dulkės kilę, dulkėmis ir pavirsime. Jis primena bėgantį laiką, kuris beprasmiškai srūva tarp pirštų, primena, kad nesugrąžinsime prarastos dienos. Jis simbolizuoja kapą – mūsų medžiaginio kūno pabaigos laiką. Mūsų prieglobstį, paskutinį būstą, paskutinį kelionės tašką, į kurį veda žemiškasis gyvenimas.
Andrius: Švęsdami Kalėdas, kaip Gimimą, neturime pamiršti, kam tas Gimimas skirtas: Kančiai, Mirčiai, Prisikėlimui. Tai ne tūsas dvasiai, tai egzistenciniai tikėjimo klodai!
Lina: Paskutinis taškas – jame atsidursime visi, nepaisant, kur iki tol gyvenome, kokį rojų žemėje sukūrėme ar kokius nepriteklius kentėme. Smėlis simbolizuoja ir karo siaubą, griuvėsius, aukas ir masines kapavietes Ukrainoje. Į pasaulį be Dievo, į kurį atvedė beribis godumas, valdžios troškulys, kvailumas, abejingumas…
Andrius: Šiukšlių maišas rodo, koks kartais trapus mūsų gyvenimas, jei jame nėra vietos didžiausiai Dievo dovanai – žmogiškajam orumui. Jei pritrūksta drąsos pasipriešinti melui, neapykantai, jei leidžiamės sugundomi valdžios ar galios troškimo.
Lina: Ant tos krūvos – žvakės, simbolizuojančios šviesą, kuri išsklaido nuodėmės tamsą. Žvakės Ukrainos namų rūsiuose, kur nuo bombų slepiasi žmonės. Tai simbolis tų ligoninių, kur medikai žvakių šviesoje sutinka naują gyvybę. Tai simbolis apkasų, kur Ukrainos kariai iki kelių vandenyje dalinsis konservų skardinėlę, kai mes sėdėsime prie valgiais lūžtančių stalų. Dievo, kuris ir XXI amžiuje ateina į kančios, karo siaubo pasaulį.
Andrius: Ir – Šventasis Raštas. Dievo duotas pažadas žmonijai. Mūsų tikėjimo esmė, suteikianti prasmę šiandienos kančioms, aukoms ir praradimams. Jei nebūtų Amžinojo gyvenimo pažado, kokia prasmė būtų aukoti savo gyvenimą dėl savo tautos, šalies, dėl ateinančios gyvybės?
Apibendrinant mūsų pokalbį, galime daryti išvadą – „Šių metų Leliūnų šv. Juozapo bažnyčios adventinis simbolis – instaliacija – atspindi mūsų gyvenamąjį metą ant karo slenksčio.
Iškalbūs instaliacijos ženklai, būtent, smėlis – kapo simbolis, laiko simbolis, žmogaus laikinumo simbolis; maišas asocijuojasi su lavonmaišiu ir kalba apie žmogaus orumo, net gyvybės nuvertinimą.
Tačiau nereikia pulti į pesimizmą. Keturios advento žvakės skirtos susivokti ir net juodžiausiomis akimirkomis, džiaugtis tuo, kuo esi ir ką turi, nes su mumis yra Dievas, tik kiekvienam per adventą reikia apmąstyti savo santykį su Juo. Juk žvakės simbolizuoja viltį, tikėjimą, džiaugsmą, ramybę. Tačiau būtina prisiminti, kad visa tai mums dovanojama, jei tinkamai palaikome ryšį su Dievu.
