Kartą vienas kunigas tarp savo parapijiečių pastebėjo itin gražų jaunuolį. Po Mišių jaunuolis liko išpažinčiai. Jis išpažino tiek daug ir tokių baisių nuodėmių, kad kunigo plaukai pasišiaušė. – Turėjai ilgai gyventi, kad tiek daug nusidėjai, – tarė kunigas. „Mano vardas Liuciferis, ir aš laikų pradžioje nupuoliau iš dangaus aukštybių“, – atsakė jaunuolis. – Tačiau net ir tuo atveju, – pratarė kunigas, – pasakyk, kad gailiesi, atgailauji ir tada tau bus atleista. Jaunuolis pažvelgė į kunigą, nusisuko ir nuėjo šalin. Jis to nepasakė ir negalėjo pasakyti, todėl liko dar vienišesnis ir labiau prakeiktas.
