Trečiadienio vakare popiežiaus ir Pasaulinio šeimų susitikimo dalyviai klausė liudijimų apie tai, kuo gyvena šeimos: nuo gražiausių dalykų iki nusivylimo ir išdavysčių. Krikščioniška santuoka ne tam, kad gautume etiketę ar išpildytume Bažnyčios liepimą, o kad sutuoktinių meilė visose situacijose galėtų atsiremti į Kristaus meilę, pažymėjo popiežius.
Jis išreiškė karštą viltį, kad Bažnyčia ir jos bendruomenės šeimoms padėtų žengti pirmyn. Nesvarbu, kad kartais tai gali būti mažas žingsnelis, bet svarbu būti arti ir padėti atsistoti, kaip gerasis samarietis, tam, kurs suklupo, kuris buvo parblokštas.
Žingsnis link santuokos. Visų pirma jis komentavo Luidžio ir Serenos, italų poros liudijimą. Ši ketvirtą dešimtį metų įpusėjusi pora gyvena nesusituokusi nuo 2013 metų. Pasak liudytojų, jie atrado ir labai vertina, nepaisant visų sunkumų, buvimo trijų vaikų tėvais dovaną. Nuo bažnytinio gyvenimo atitolo taip pat ir todėl, kad nesutiko gyvos ir atviros bendruomenės, kuri juos priimtų. Tačiau vėliau sutiko kelias šeimas, kurios padėjo pamatyti Dievo, kuris yra Tėvas, veidą ir vėl įpūtė užgesusį tikėjimą. Tokiu būdu pradėjo svarstyti ir apie santuoką: ne kaip paskutinę stotelę, o kaip naują pradžią. Todėl pakrikštijo vaikus, nes jaučia, kad nepaisant kilniausių pastangų, jų jiems nepakanka ir reikia kažko daugiau.
Pasak Pranciškaus, labai gaila, kai šeimos neatranda svetingos bendruomenės Bažnyčioje. Mūsų vyskupijos ir parapijos turi atsiversti, išskleisti rankas. Jis linkėjo Luidžiui ir Serenai, kitoms panašioje situacijoje esančioms šeimoms, atrasti autentiškus santuokos sudarymo motyvus.
„Galime sakyti, kad kai vyras ir moteris įsimyli vienas kitą, Dievas jiems pasiūlo dovaną – santuoką. Tai nuostabi dovana, turinti savyje dieviškosios meilės galią: stipri, ilgalaikė, ištikima, sugebanti atsigauti po bet kokios nesėkmės ar trapumo. Santuoka nėra formalumas, kurį reikia įvykdyti. Tuokiamasi ne tam, kad būti kataliku „su etikete“, kad paklusti kokiai nors taisyklei, nes taip liepia Bažnyčia ar kad būtų proga vakarėliui. Ne, tuokiamasi tam, nes norima savo santuoką pastatyti ant Kristaus meilės, kuri yra tvirta kaip uola. Santuokoje Kristus duoda save jums, kad turėtumėte jėgų duoti save vienas kitam“, – kalbėjo popiežius.
kai vyras ir moteris įsimyli vienas kitą, Dievas jiems pasiūlo dovaną – santuoką.
Žingsnis link kryžiaus priėmimo. Kiti liudytojai buvo Roberto ir Maria Anselma, pagyvenusi pora iš Romos, kurie susidūrė su dideliu išbandymu, kai vienas po kito jų dukros ir jos sutuoktinio Enrico kūdikiai mirė netrukus po gimimo, dėl nesusijusių apsigimimų, o į pasaulį ateinant trečiajam ir sveikam kūdikiui, pačiai Chiarai buvo nustatytas labai agresyvus vėžys. Jauna moteris pasiryžo daryti viską, kad gimtų vaikas, šiandien 11 metų nuostabus berniukas, nors tai reiškė, kad atima iš savęs pasveikimo galimybę. Šis sprendimas buvo padarytas kontekste gilaus krikščioniškos maldos gyvenimo, kuris švietė ir palietė daug kitų žmonių: Chiarai 2018 metais užvesta beatifikacijos byla.
Popiežius šiems liudytojams padėkojo už tai, kad parodė, kaip galima priimti kančią ir kryžių, kurie aptinkami kiekvienos šeimos gyvenime. Priimti ligą, bet nebūti jos įkalintais, piktais ant gyvenimo. Priešingai, Chiara švietė ramybe, pasitikėjimu, viltimi ir žinojimu, kad jos gyvenimo dovana duos vaisių jos šeimai, Bažnyčiai ir pasauliui.
Žingsnis link atleidimo. Paulas ir Germaine iš Kongo Demokratinės Respublikos papasakojo apie savo beveik tris dešimtis metų trunkantį santuokos kelią, kuris ne taip seniai pateko į akligatvį dėl vyro santuokinės neištikimybės, dėl nenuoširdumo, pirmenybės pinigams ir karjerai teikimo. Nuo subyrėjimo nuoskaudose, pyktyje, klaidose paskendusią šeimą išgelbėjo įsisąmonintas troškimas, kad to iš tiesų nenorima, taip pat išmintingų kunigų ir pasauliečių katalikų parama, daug mėnesių trukusios vidinės dvasinės pratybos, po kurių tapo įmanoma, viską atvirai pasakius, susitaikyti ir atsiprašyti: ne vien vienas kito, bet ir vaikų, atnaujinti santuokos įžadus.
„Šeimos iširimas yra drama, kuri negali palikti abejingų. Dingsta sutuoktinių šypsenos, vaikai pasimeta, visi praranda ramybę ir nežinia ką daryti. Bet jūsų istorija teikia vilties. Paulas sakė, kad pačią tamsiausią krizės akimirką Viešpats atsiliepė į giliausią jo širdies troškimą ir išgelbėjo jo santuoką. Būtent taip. Kiekvieno žmogaus širdies gelmėse glūdi troškimas, kad meilė nesibaigtų, kad su mylimu žmogumi kurta istorija nesibaigtų, kad jos vaisiai nenueitų perniek. Kiekvienas to trokšta. Niekas netrokšta „trumpo galiojimo“ meilės. Todėl labai kenčiama, kai žmogiškos klaidos, aplaidumas ir nuodėmės sugriauna santuoką. Tačiau net ir audros metu Dievas mato, kas yra širdyje“, – sakė popiežius.
Jis kalbėjo apie gydančią atleidimo galią. Atleidimas yra Kristaus dovana poroms, kurios kreipiasi į jį. Pranciškus pasidžiaugė, kad Paulo ir Germaine atleidimo šventėje dalyvavo ir vaikai. Evangelijoje turime „Sūnaus paklydėlio“ palyginimą, bet būna, kad paklysta ne vaikas, o patys tėvai. Ir jų susitaikymas yra didis liudijimas vaikams, kurie augdami įsisąmonina, kad tėvai nėra superherojai, visagaliai ar tobuli. Tėvų atleidimas ir susitaikymas buvo nuolankumo ir tuo pat metu gautos Viešpaties pagalbos, kurios reikia, kad būtų galima vėl atsistoti, liudijimas, kuris vaikams labai padės, kai jie patys suklys ar atskleis, jog nėra tobuli, kai jiems reikės atleisti kitiems ar sau patiems.
Žingsnis link svetingumo. dar vieną liudijimą pateikė dvi šeimos tuo pat metu: iš Ukrainos nuo karo pabėgusi mama su dukra, ir jas priimti pasiryžusi, nepaisant šešių vaikų, italų šeima.
Pasak italų Pietro ir Erikos, matydami karo Ukrainos kontekstą jie savo sąžinėje pajuto Viešpaties kvietimą atidaryti savo namų duris. Šiuo troškimu pasidalijo su savo vaikais, kurie jį labai parėmė. Tokiu būdu ukrainiečių pabėgėlių priėmimas tapo Dievo palaiminimu.
be svetingumo mūsų visuomenė būtų šalta ir negyvenama.
Tą pačią istoriją, tik iš kitos pusės, papasakojo Iryna ir jos dukra Sofija: baimę, neužtikrintumą, nežinią, maldą Dievui ir dėkingą nuostabą, kai įveikė visas kliūtis. Karo akivaizdoje, pasak popiežiaus, atsiskleidžia tai, kas blogiausio ir kas geriausio žmonėse. O taip pat bruožas, kuris būdingas šeimoms – svetingumas, be kurio mūsų visuomenė būtų šalta ir negyvenama.
Žingsnis link brolybės. Dar vieną liudijimą pateikė marokietė Zakia, kuri buvo ištekėjusi už Luca Attanasio, 2021 metais Afrikoje per ginkluotą išpuolį nužudyto italų ambasadoriaus. Ji pasakojo apie jų šeimos gyvenimą ir vaikų ugdymą. Ji – musulmonė, Luca – praktikuojantis krikščionis, kurio gyvenime didelį pėdsaką paliko Taize bendruomenė. Nepaisant religinio ir kultūrinio skirtumo, jiems pavyko kurti darnų ir pagarbų šeimos gyvenimą.
„Jūsų istorijoje galime pamatyti, kad kaip žmogiškos ir religijos gijos gali susipinti ir duoti labai gražių vaisių; atrasti žmogišką meilę, aistrą gyvenimui, altruizmą, ištikimybę savo įsitikinimams ir savo religinei tradicijai, vidinio įkvėpimo šaltiniui“, – sakė popiežius, pasak kurio, konkretūs brolybės šeimose pavyzdžiai leidžia su didesniu pasitikėjimu matyti pasidalijimų ir nedraugystės skaldomą pasaulį.
