1991-ųjų sausio 13-osios naktį Aukščiausiojoje Taryboje buvęs kunigas Robertas Grigas tapo ne tik įvykių liudininku, bet ir aktyviu dvasiniu jų dalyviu. Šiame interviu jis apmąsto Sausio 13-ąją kaip moralinę ir dvasinę Lietuvos pergalę, nulėmusią istorijos kryptį. Taip pat kalba apie atminties iškraipymus, visuomenės susiskaldymą ir asmeninę tikėjimo patirtį, kuri šiandien įgyja naują prasmę.
Gerbiamas kunige, prisiminkime Sausio 13-osios įvykius. Jūs buvote pačiame jų epicentre, tiesiogiai patyrėte tai, kas vyko. Dabar, praėjus trisdešimt penkiems metams ir žvelgiant iš laiko perspektyvos, koks Jums atrodo svarbiausias šių įvykių elementas – tas, kuris, Jūsų manymu, neturėtų būti pamirštas šiandien?
Svarbiausias 1991 m. sausio 13-osios elementas, kurį turėtume vis iš naujo atrasti ir apmąstyti, yra moralinė Lietuvos pergalė prieš karinę okupantų agresiją. Tai buvo dvasios pergalė, vėliau atnešusi ir politinę pergalę bei realų nepriklausomybės įtvirtinimą.
Šios pergalės paslaptis slypi tame, kad tuo metu, kaip tauta, sugebėjome neatsakyti smurtu į smurtą. Pasirinkome kelią, kuriuo savo pavyzdžiu kviečia Jėzus Kristus ir Jo Evangelija. Būtent todėl ir laimėjome – dvasiniu pranašumu, visuomenės vienybe, dorų pasaulio žmonių simpatijomis ir palaikymu.
Jei būtume pasukę įprastu keršto keliu – „dantis už dantį“, – tikriausiai būtume įklimpę į savižudiškas kovas, kokias vėliau matėme Jugoslavijoje ar Kaukaze, turėdami menką tikimybę pasiekti kovos tikslą – savą nepriklausomą valstybę.
Ačiū Dievui, kad tuometiniai Sąjūdžio sutelktos visuomenės lyderiai sugebėjo pasirinkti aukštesnį kelią.
Tą naktį Jūs atlikote veiksmą, kuris, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, atrodo beveik neįsivaizduojamas – suteikėte visuotinį išrišimą Laisvės gynėjams. Sunku patikėti, kad šiandien kas nors ryžtųsi panašiai elgtis, tvyrant visuotinei baimei ir nežinomybei. Koks buvo pagrindinis Jūsų motyvas, paskatinęs imtis tokio veiksmo?
Suteikti bendrąjį nuodėmių atleidimą – generalinę absoliuciją – 1991 m. sausio 13-osios naktį Aukščiausiojoje Taryboje pasilikusiems politikams ir Parlamentą gyva siena užstojusiems bei saugojusiems žmonėms paskatino labai reali grėsmė. Sovietų desantininkai jau buvo ginkluota jėga užėmę Televizijos centrą ir Televizijos bokštą, nužudę taikius mūsų piliečius, ir buvo didelė tikimybė, kad jie puls Aukščiausiosios Tarybos rūmus – paskutinį atkurtos Lietuvos valstybės simbolį ir židinį, jos smegenis ir širdį.
Kaunietis Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas (1943–2015), pogrindžio spaudos leidėjas ir giliai tikintis katalikas, priėjo prie manęs ir paprašė suteikti bendrąjį nuodėmių atleidimą gynėjams: „Jeigu sovietų pajėgos pultų AT rūmus, – sakė jis, – būtų mėsmalė, daugybė aukų.“ Sklandė gandai, kad tankai nuo televizijos objektų jau juda Vilniaus centro link. Algirdas buvo girdėjęs, kad gresiant masinei žmonių žūčiai Bažnyčia leidžia suteikti bendrąją absoliuciją.
Taip ir padariau. Iš dabartinės Kovo 11-osios salės tribūnos pakviečiau visus gailėtis blogio – taip, kaip kiekvienas jį suprantame ar jaučiame savo sąžinėse, – kad galimos mirties akivaizdoje būtume tyresni ir todėl tvirtesni už neteisingus agresorius. Ištariau generalinės absoliucijos formulę lietuvių ir lotynų kalbomis, laimindamas visus kryžiaus ženklu.
Su jauduliu prisimenu, kad ten buvę deputatai ir darbuotojai, nepaisant pažiūrų ir partijų skirtumų, šią išrišimo apeigą priėmė pagarbiai ir rimtai.
Ko mes šiandien galėtume pasisemti iš Sausio 13-osios patirties? Kokias pamokas šie įvykiai paliko dabartinei visuomenei – ne tik istoriškai, bet ir morališkai, pilietiškai, dvasine prasme?
1991 m. sausio patirtys mūsų tautai ir visuomenei vertingos pirmiausia kaip gyvas liudijimas, kad sutelkta geroji dvasinė energija, tikėjimas ir bendra malda gali paveikti ir net pakeisti istorijos kryptį. Tai liudija, jog ne visuomet ir ne viską lemia vien karinė ar politinė galia, šio pasaulio galingųjų susitarimai.
Istorijoje galimi ir stebuklai – įvykiai, iškrentantys iš mums įprastos, pažįstamos dalykų tvarkos ir raidos. Tačiau jie įvyksta tik tuomet, kai gėrio siekianti tautos energija neperauga į neapykantą priešui. Tada atsiveria vadinamasis vertikalusis ryšys su aukštesne Būties tvarka, kuris iš esmės pakeičia jėgų santykius.
„Gręžia dangų vilties ugnimi Lietuva“, – apie Sausio 13-ąją rašė Bernardas Brazdžionis. Daugybė taikaus mūsų apsigynimo 1991 m. žiemą dalyvių, liudytojų, savanorių ir beginklių gynėjų šiuos įvykius įvardija kaip stebuklą. Tikriausiai toks jis ir buvo.
Pastaraisiais metais Sausio 13-osios simboliai, ženklai ir pačių įvykių interpretacijos vis dažniau tampa visuomenės susipriešinimo šaltiniu. Kaip Jums, tiesioginiam tų įvykių dalyviui ir liudininkui, atrodo dabartinės jų interpretacijos? Ar matote pavojų istorinės atminties iškraipymui?
Matyt, vienas labiausiai apgailėtinų dalykų, nutikusių Sausio 13-osios atminimui, yra manipuliavimas visai tautai reikšmingos, skaudžiai brangios datos simboliais.
Kai anuomet įvairių kartų, tikybų, kilmės ir pažiūrų piliečius prieš okupantų armijos ginklų vamzdžius vieniję tautiniai ir istoriniai simboliai imami keisti aiškiai partine emblema – neužmirštuolės žiedu, – neturinčia jokio ryšio nei su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nei su 1918 m. atkurta valstybe, nei su Sąjūdžiu, telkiantis ir vienijantis ženklas virsta dar vienu pretekstu pabrėžti partiškumą, o ne lietuviškumą.
Gaila, kad taip prarandama proga bent jau tą vieną dieną – Sausio 13-ąją – pasijusti ne konkuruojančių politinių grupuočių nariais, o vienos tautos ir vienos valstybės bendruomene.
Nors buvote vienas aktyvių Lietuvos laisvės gynėjų ir, neabejotinai, tokiu išlikote iki šiol, šiandien viešojoje erdvėje sulaukiate nemažai puolimų – Jums klijuojami menkinantys epitetai, abejojama Jūsų pozicija. Kaip išgyvenate šį disonansą tarp savo asmeninės patirties, indėlio į laisvės kovą ir dabartinių vertinimų? Kaip reaguojate viduje – ar pavyksta išlaikyti vidinę ramybę ir laisvę šio spaudimo akivaizdoje?
Be abejo, nėra lengva susilaukti priešiškumo ir primityvių etikečių iš žmonių, kurie laiko save Lietuvos patriotais ir netgi priskiria save krikščioniškojo tikėjimo bendruomenei. Žmogaus prigimtis taip sutverta, kad mums būtinas pozityvus santykis su kitais – supratimas, priėmimas, pripažinimas.
Tačiau tenka vis iš naujo patirti Evangelijoje Viešpaties atskleistą tikrovę: „jus išduos broliai ir tėvai, kai kuriuos netgi žudys“. Kritiškas mąstymas yra sunkus darbas, ir visais laikais, prie visų santvarkų, tik nedaugelis ryžtasi juo vadovautis. Klykiančios minios jausmas, vyraujančios ideologinės srovės spaudimas, nuolat palaikomas supaprastintos „juoda–balta“, „draugas–priešas“ propagandos, yra itin įtraukiantis – žmonės jam sunkiai atsispiria.
Žinoma, kartu ir juokinga, ir graudu, kai už bet kokią nevykusių valdžios sprendimų kritiką tave „Rusijos naratyvais“ apkaltina vaikinukai ar merginukės naiviai (komjaunuoliškai?) tyrais veidais, kurie dar nebuvo gimę tada, kai tu sovietų armijoje atsisakei prisiekti Lietuvos pavergėjams, kai buvai saugumiečių sumuštas po 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje ar kai budėjai 1991 m. sausio 13-osios naktį tankų atakos laukiančiame Lietuvos parlamente.
Tačiau šios žeidžiančios patirtys taip pat tapo vertinga dvasine dovana. Tik dabar giliau suprantu Jėzaus Kristaus skausmą – kai Jis buvo nesuprastas, išduotas, apšmeižtas ir pasmerktas ne svetimųjų, ne romėnų ar pagonių, bet būtent savųjų. Šis suvokimas man teikia daug vidinės ramybės.
