Savo „Facebook“ paskyros viršelyje prisistačiau kaip tikintis žmogus.
Ir vieną kartą mane aplankė mintis – o juk yra tiek daug dalykų, kuriais netikiu.
Netikiu apokaliptine klimato kaitos retorika, nes štai ateina gruodis, ir mūsų kraštuose, kaip ir visą tūkstantmetį, prasideda žiema.
Netikiu „moterimis vyrų kūne“ ir „vyrais moterų kūne“.
Netikiu, kad smurto (karo) didinimas ir plėtra gali sumažinti smurto kiekį pasaulyje ir sumažinti priešpriešų sukeltas žmonių kančias.
Taigi kai kuo esu artimas Viešpaties mokiniui apaštalui Tomui, sakiusiam: „Kol neįdėsiu piršto į Jo žaizdas…“
Mano įvardytų „mainstreaminių“ sričių atžvilgiu tai reikštų:
– galbūt susimąstyčiau apie klimato pokyčių rimtumą, jeigu lapkričio 27-ąją būtų taip pat malonu maudytis Nemune, kaip buvo per liepos karščius prie +30 °C;
– galbūt persvarstyčiau savijautos įtaką moteriškumui ir vyriškumui, jeigu „moterys, įkalintos vyrų kūnuose“, iš tiesų galėtų gimdyti;
– galbūt ieškočiau racionalaus grūdo karo šauklių patriotinėje lyrikoje, jeigu bent vienas karas žmonėms būtų atnešęs daugiau gėrio, teisingumo ir tarpusavio supratimo.
Bet ne – neatnešė. Karai atnešdavo tik nugalėtojų kerštą bei nugalėtųjų demonizavimą, o pasaulio tvarkas perbraižydavo pagal nugalėtojų taisykles. Ar tos taisyklės būdavo teisingesnės? Didelis klausimas.
Esu giliai įsitikinęs, kad ir Pirmojo, ir Antrojo, ir dabar gresiančio Trečiojo pasaulinių karų buvo (ir yra) galima išvengti, jeigu pasaulio lyderiai – ir jų propaganda paveikti pavaldiniai – būtų įstengę nusiimti puikybės, ambicijų ir politinių prietarų („mūsų vertybės yra pačios teisingiausios“) karūnas nuo užrietusių galvų ir ištvermingai kalbėtis, tartis, ieškoti abipusių nuolaidų ir kompromisų.
Kalbėtis žmonių kalba, o ne patrankų ugnimi.
Nesusitelkti į praeities nuoskaudas ar pūliuojančias istorines žaizdas, kurių turi visos Europos tautos (lietuviai – rusai, lenkai – ukrainiečiai, vokiečiai – lenkai), bet į tikruosius savo tautų interesus.
O svarbiausias iš jų – išlaikyti bent trapų sugyvenimo Europoje balansą. Neaitrinti to, kas ir taip aitru. Apsaugoti savo tautų ir žmonių gyvybes nuo naujų tarpusavio skerdynių.
Nėra vertybės, nėra intereso, politinės sąjungos ar tarptautinio įsipareigojimo, kuris būtų aukštesnis už šį bazinį interesą.
Ir palaimintos yra tautos bei valstybės, kurios sugeba išugdyti lyderius, tai suprantančius.
